Lietuvių poeto ir Seinų vysk. A. Baranausko paminklas Seinuose

Bronius Makauskas

(Tęsinys. Pradžia „Aušros“ š. m. 21 nr.)

Antantės valstybės, siekdamos išvengti Lietuvos ir Lenkijos karinio konflikto, nustatė 1919 m. birželio 18 d. laikinąją demarkacijos liniją. Ji pietryčių Suvalkiją su Seinais paliko Lietuvos pusėje, o Vilnių Lenkijos pusėje. Lenkų veikiamas Antantės atstovas maršalas F. Fošas (F. Foch) nustatė antrąją demarkacijos liniją (liepos 26 d.), palankesnę Lenkijai, su Seinais ir Punsku jos pusėje. Protestavo šįkart Seinų lietuviai. Kun. J. Laukaitis, kun. J. Narijauskas ir kun. P. Bielskus Lietuvos delegacijai Paryžiuje įteikė notą, kurioje reikalavo pakeisti demarkacijos liniją. Argumentavo, kad kraštas yra lietuvių etninių žemių dalis, o Seinuose gyvena 1500 žydų, 900 lietuvių ir 800 lenkų (lietuvių kilmės). Lenkijos vyriausybė kontrargumentavo pateikdama Tautų Sąjungai naujos demarkacijos linijos su visa ir šiaurine Seinų apskritimi pasiūlymą. Pilsudskio variantas paimti Seinus kaip raktą į Vilnių ir Lietuvą buvo gerai užmaskuotas, kad nesukeltų Lietuvos pasipriešinimo ir Tautų Sąjungos protesto. Veiksmas buvo suplanuotas kaip neva vietos lenkų Seinuose ir Kaune (čia dar buvo suplanuota ir lietuvių kolaborantų pagalba) „sukilimas“ prieš „lietuvius okupantus“ ar „vokiečių ir bolševikų statytinius“.

Tokiomis aplinkybėmis įvyko 1919 m. rugpjūčio 22 d. lenkų karinių struktūrų iš Varšuvos atsiųstų pareigūnų suorganizuotas Seinų užgrobimas. Mūšiai dėl šio miesto vyko permainingai ir truko savaitę laiko. Galop reguliariosios kariuomenės buvo nulemti lenkų naudai.

Šis smurtinis aktas, pirmas ryškus lietuvių ir lenkų santykiuose kraujo praliejimas Seinuose, faktiškai užkirto kelią deklaruojamai „federacijai“. Iš tikro Seinai buvo vieta, kur J. Pilsudskis galėjo parodyti geranoriškumą lietuvių ir Lietuvos atžvilgiu, paskelbdamas simbolinį plebiscitą – apklausą dėl šio krašto ar „miesto – rakto  į Lietuvą“ priklausomybės. Beje, Pilsudskis jau nejuto lietuvių savimonės evoliucijos ir jų ryžto kovoti už savo tautos nepriklausomybę.

Kad tai buvo ne „gaivališkas“ veiksmas, o Varšuvos Vyriausiojoje vadovybėje Generalinio štabo viršininko grafo gen. Stanislavo Šeptickio (Stanisław Szeptycki), ištikimo Pilsudskio bendradarbio, koordinuojama veikla, liudija Lenkų karinės organizacijos ir Pakraščių sargybos raportai iš Suvalkų ir Kauno. Vienas Seinų ir Lietuvos „pajungimo“ Lenkijai organizatorių Tadeušas Katelbachas (Tadeusz Katelbach) savo prisiminimuose nurodo tikrus šio sumanymo vykdytojus, finansavimo šaltinį ir gijas, vedančias tiesiai į J. Pilsudskio kabinetą. Pagaliau ir J. Pilsudskio atvykimas į Seinus rugsėjo 13 d. bei jo džiaugsmingi sveikinimai užgrobimo organizatoriams nepalieka abejonių dėl jo angažavimosi „federalistiniu“ veiklos metodu. Lenkijos „darbą“ Lietuvoje ir „pakraščiuose“, taigi ir Seinuose, J. Pilsudskis pavedė Leonui Vasilevskiui (Leon Wasilewski) ir savo tiesioginiams pavaldiniams (žr. žemiau) bei Lenkų karinės organizacijos (POW) tinklui. Iš kariuomenės (II skyriaus) lėšų dalinai finansavo ir Pakraščių sargybos veiklą Lietuvos pasienyje (taigi Seinuose) bei gilumoje, nepaisant to, kad jos gretose netrūko R. Dmovskio rėmėjų, taigi tiesioginės aneksijos šalininkų. Apie Pilsudskio angažavimąsi siekiant pajungti Lietuvą Lenkijai daug ką pasako jo artimų bendradarbių atskleista tezė, jog viršininko slapta mintis ir ambicija buvo turėti Lietuvos-Baltarusijos Liaudies Respubliką su prezidentu J. Pilsudskiu, „federacijoje“ su Lenkija. Tai paliudija Mykolas Riomeris, susitikinėjęs su Valeru Slaveku (Walery Sławek) ir Aleksandru Pristoru (Aleksander Prystor), artimiausiais Pilsudskio planų vykdytojais, dėl jam pavedamos misijos Kaune suregzti prolenkišką vyriausybę. Ir išvis ne federalistinis, o absurdiškas (tiksliau, aneksinis) yra Pilsudskio veiksmas – neigti lietuvių valstybingumą ir siūlyti „derybas“ (sic!) su bet kuo Lietuvoje, kas tik sutiks už 3 mln. markių (J. Aukštuolaitis and company), o nepavykus – už 6 mln. markių (sic!) nuversti legaliai veikiančią Lietuvos vyriausybę. Nepaisant Lietuvos valdžios be galo sunkios  padėties, šios Belvederio užmačios nepavyko. Savos valstybės nepriklausomybė buvo įvertinta aukščiau negu neaiškios išorinės pagundos ir provokacijos.

Lenkijos sėkmė rytuose baigėsi Ukrainos plotuose, iš kur Raudonoji armija plačiu frontu skynėsi kelią į Lenkijos gilumą. Santarvė, matydama pavojų Lenkijai ir savo interesams, pareikalavo Spa konferencijoje 1920 m. liepos 10 d. perleisti Vilnių Lietuvai, iki jo likimas bus nuspręstas tarptautinių organų. Lietuva liepos 12 d. pasirašė taikos sutartį su Sovietų Rusija, pripažinusią Vilnių, Gardiną bei pietų Suvalkiją su Seinais Lietuvai. Tai buvo jos laimėjimas, skaudžiai Pilsudskio išgyventas. Vilniaus perleidimas Lietuvai reiškė smūgį slaptam aneksiniam sumanymui.

Tuo tarpu Lietuvos kariuomenė į besitraukiančių į vakarus Lenkijos karinių dalinių pozicijas dislokavo savo pajėgas pietų Suvalkijoje, reikšdama pretenzijas į pirminę F. Fošo demarkacijos liniją su Seinais centre. Tarp kitko, taip užbėgdama už akių Raudonajai armijai ir jos čia neįleisdama, kuo pagelbėjo pietvakarinės Suvalkijos (Seinų, Suvalkų ir Augustavo apskr.) gyventojams išvengti bolševikų invazijos.

Raudonajai armijai artėjant prie Varšuvos, nuo rugpjūčio 12 d. valstybės vadovas ir vyriausiasis kariuomenės vadas J. Pilsudskis atsistatydino, užgultas gilios psichologinės krizės. Lemiamo mūšio ties Varšuva rugpjūčio 15 d., vadinamo „stebuklu ties Vysla“ (lenk. Wisła, prūs. Wīksla < Weiksla), strategais tapo gen. Tadeušas Rozvadovskis (Tadeusz Rozwadowski) ir gen. Maksimas Veigandas (Maxime Weygand). J. Pilsudskis į ankstesnes vadovavimo pozicijas sugrįžo rugpjūčio 18 d., jau bolševikus atmušus nuo valstybės sostinės prieigų.

Raudonosios armijos sutriuškinimas ties Varšuva Lietuvos ir Lenkijos santykiams atvėrė naują, nebūtinai gerą, perspektyvą. Atgijo J. Pilsudskio viltis paimti Vilnių, tačiau dėl Spa konferencijoje įsipareigojimų Santarvei reikėjo rasti „mažiau agresyvią“ jo aneksijos formą. Tuo tarpu stumiant Raudonąją armiją į rytus prasidėjo susirėmimai su lietuvių kariuomene Suvalkų krašte. Čia Lietuvos kariuomenė buvo užėmusi barą ties pirmąja F. Fošo linija.

Nesigilinant į visus pietvakarių Lietuvoje 1920 m. vykusius karinius veiksmus, reikia pažymėti, kad 1920-09-20 Tautų Sąjungai paraginus Lietuvą ir Lenkiją nutraukti tokius veiksmus ir taikiai spręsti tarpusavio santykių klausimą, po dviejų dienų Lenkija pradėjo operaciją „Nemunas“ prieš Raudonąją armiją ir ėmė veržtis į Pietų Lietuvą, perskėlusi lietuvių frontą į dvi dalis, per Seinus, Kapčiamiestį, Druskininkus nužygiavo Lydos link. Lenkijos generaliniame štabe (gen. T. Rozvadovskis) buvo parengtas Vilniaus ir Lietuvos teritorijos užėmimo planas. Tačiau Pilsudskis, atsižvelgdamas į Tautų Sąjungos komisijos buvimą, jo atsisakė dėl atviros, neužmaskuotos agresijos. (Be to, J. Pilsudskis gen. T. Rozvadovskį laikė asmeniniu priešu, ir manau, kad nenorėjo jo dar vieno laimėjimo. Po 1926 m. gegužės perversmo, kaip spėjama, jo įsakymu gen. T. Rozvadovskis buvo kalinamas ir, išleistas jau praradęs sveikatą, netrukus mirė. Manoma, kad buvo nunuodytas.) J. Pilsudskis veikė savais metodais, paruošė aneksinę „kariuomenės maišto“ operaciją. Jos vykdytoju buvo paskirtas gen. Liucijonas Želigovskis (Lucjan Żeligowski).

Spalio 7 d. buvo pasirašyta Lietuvos ir Lenkijos Suvalkų sutartis. Ją abiejų šalių delegatai pasirašė tarpininkaujant JAV karinės misijos Baltijos kraštuose atstovams ir Tautų Sąjungos Karinės kontrolės komisijai. Pagal Suvalkų sutartį Lietuvos sienos su Lenkija nebuvo patvirtintos, vien nužymėta demarkacijos linija iki Bastūnų. Rytų kryptimi tolyn nepažymėta demarkacijos linija buvo reikalinga numatytam Vilniaus puolimui.

Pasirašant sutartį jau buvo parengtas jos sulaužymo ir Rytų Lietuvos su sostine Vilniumi užgrobimo planas. Spalio 5 d. Pilsudskis gavo iš Lenkijos derybų su Sovietų Rusija Rygoje delegacijos patikinimą, kad jau susitarta dėl preliminarios sienos, atkertančios Lietuvos teritoriją nuo Rusijos (vad. Vilniaus, arba Daugpilio, koridorius). Tad jis ramiai galėjo vykdyti gen. Želigovskio „maišto operaciją“. Spalio ne 9, o jau 7 dieną paliaubos su Lietuva buvo sulaužytos. Želigovskis tądien pradėjo Vilniaus puolimo operaciją. Priartėjo prie šio miesto. Po atkaklios, bet ribotomis jėgomis vykdytos lietuvių gynybos, spalio 9 d., Želigovskio grupuotė (14 tūkst. karių) užgrobė Vilnių ir Trakus. Po kurio laiko, gavus pastiprinimą, pradėjo veržtis į Lietuvos gilumą. Giedraičių ir Širvintų kautynėse Lietuvos kariuomenė sustabdė lenkų agresiją. Santarvės Karinės kontrolės komisijai tarpininkaujant lapkričio 29 d. buvo pasirašytos paliaubos. Lenkija dėl ilgaamžės Lietuvos sostinės aneksijos susilaukė visuotinio demokratinių valstybių pasmerkimo. Jos probleminis Vilniaus valdymas truko ne visą dvidešimtmetį ir pagilino lietuvių ir lenkų konfliktą.

Vis dar nenurimsta diskusijos, ar tikslinga buvo telkti gausias Lietuvos pajėgas Suvalkų krašto gynybai. Atsakymas yra vienareikšmis. Ar lietuviai galėjo neginti vieno iš trijų svarbiausių savo kultūros židinių – Seinų? Pažvelkime vien į „bostoniškės“ Lietuvių enciklopedijos 36 tomą ir pamatysime Seinuose subrandintos dvasinės ir kultūrinės lietuvių veiklos didingumą, spinduliuojantį plačiai už šio etnografinės Lietuvos lopšio. Veiklos, turinčios pamatinės reikšmės nepriklausomos ir atkurtos Lietuvos valstybingumo raidai iki šių dienų. Suvalkų krašto gynyba bei Suvalkų sutartimi buvo užtvenktas kelias Lenkijos brovimuisi į Suvalkijos šiaurę, sutramdant Lenkų karinės organizacijos ir Pakraščių sargybos apetitą okupuoti Lietuvos sritį nuo Vilkaviškio iki Alytaus.

Lenkai neturėjo Seinuose panašaus kaip lietuvių nei kultūrinio, nei politinio potencialo, savos spaudos, organizacinių pajėgų, todėl ir reikėjo Romano Dmovskio šalininkų, Belvederio aplinkos ir Vyriausiosios vadovybės Generalinio štabo pastangų skleisti prieš Lietuvą melagingus kaltinimus, auginti prieš lietuvius autochtonus neapykantos bangą ir galop miestą užgrobti. Policijos ir kariuomenės pajėgomis ištremti Seinų dvasinės seminarijos darbuotojus ir auklėtinius. Gėdingai įkalinti du jos šviesuolius dėstytojus – prelatus, dėl kurių išlaisvinimo kreipėsi Šventasis Tėvas, nota bene ištremtą Antaną Karosą įvardijęs kaip vieną iš išmintingiausių ano laikmečio vyskupų. Jau neminiu daugelio lietuvių organizacijų, švietimo ir leidybos židinių Seinų krašte likvidavimo. Tuo būdu norėta „įtvirtinti“ lenkų Seinuose pranašumą.

Endekų bei „federalistų“ pasėta ir išugdyta neapykanta lietuviams, kaip ši Seinuose ar Vilniaus krašte, vis iškyla, įgydama neregėto bukumo formas. Štai remontuojant buvusios Seinų dvasinės seminarijos patalpas aštuntojo dešimtmečio pradžioje aptikta viename iš bokštų buvusi XIX a. slaptoji lietuvių seminaristų bibliotekėlė. Vietos klebonas prelatas Stanislavas Rogovskis (Stanisław Rogowski) šį istorinės, neįkainojamos vertės radinį aptikusiems darbininkams įsakė sudeginti. O tempora, o mores! (O laikai, o papročiai!) Ir taip jau visą šimtmetį seiniškių civilizacija renčiama ant iškreipto santykių su lietuviais vaizdo, nuolatiniais siekiais ištrinti lietuvių paveldą, lyg jis būtų akivaizdus priekaištas šio žemės lopinėlio istorijai. O kad čia esame ir gyvuojame, pakeldami daugelį politiškai užprogramuotų sunkumų, rodo Seinų, kaip lietuvybės buvusio, betgi ir esamo centro tvarumą. Jo naujas gijas jau ugdome kartu su savo dvasine tėvyne Lietuva.

Nuo 1994 m. balandžio 26 d. pagaliau turime su Lenkija abiejų valstybių pripažintas sienas bei Draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartį. Tai naujas mūsų santykių istorijos puslapis. Galbūt vietos administracija ir net dalis Lenkijos šviesuomenės kada nors supras, kad nėra prasmės pristatinėti šio krašto 1918–1920 m. istorijos raidą iškreipto veidrodžio (suprask – neadekvačių dvasinių ir materialinių interpretacijų) šviesoje.