Iš J. Stankauskaitės albumo

Jurgita Stankauskaitė

Apie laiką galima kalbėti abstrakčiai, apsiribojant vien laikrodžio funkcijos suvokimu. Tiksinčios rodyklės parodys praeinančias sekundes, minutes ir valandas. Šviesą keičianti tamsa signalizuoja paros laiką. Tai būtų paprasčiausias pirmykščio žmogaus laiko suvokimas, apimantis dienos ir nakties metą. Visgi evoliucijai pasidavęs žmogus žengė kelis žingsnius pirmyn ir laiką ėmė laikyti kur kas platesne gamtos duotybe. Tad galbūt pirma galvoje užsisukusi mintis, kad laikas, tai tik tiksėjimas, pastato mus ant labai plono ledo paviršiaus. Po juo aidinti gelmė yra kur kas platesnė ir nepasiekiama.

Naujųjų metų išvakarėse socialiniai tinklai sprogte sprogo ne nuo fejerverkų, bet mūsų nuotraukų su viena kita siunčiama žinute. Kartais buvo galima iš pačios nuotraukos turinio suvokti, kas ja norima pasakyti, tačiau tokių – vienetai. Mat XXI a. technologijų pasiekiamumas daugumą iš mūsų išmokė kurti ne kokybę, o kiekybę. Nuotraukos padeda sugauti laiko momentą, kurio prasmę uždaro pats nuotraukos autorius, ir ji iš esmės suprantama tik jam pačiam.

Nieko keista, kad laukdami naujų metų prisimename praeinančiųjų įvykius. Kalendoriuje pasikeitęs skaičius skatina paskaičiuoti pastarųjų, o kartais ir visų nugyventų metų laiką. Atbunda prisiminimai, sutikti ar supantys žmonės ir sąžinė. Ar už praeinančius metus dėkodami socialinių tinklų pažįstamiems, draugams arba giminėms pasąmoningai siekiame sutvarkyti savo sąžinės reikalus? Galbūt toks pasirinkimas užglaisto kažkada nepasakytus ačiū arba atsimenu? Ar metų pabaiga skatina pasisemti gerumo ir nupiešti šypseną? Ar savo asmenuke nekaltai nepasakome, kad visgi ir aš čia esu? Ar surinktų ženkliukų patinka skaičius nepakelia mūsų savivertės? Nagi, ar tai nepaglosto mūsų savijautos?

Likus keliolikai valandų iki vidurnakčio tarp asmeninių nuotraukų įsimaišė prieš bent dešimtmetį buvę populiarūs koliažai. Kažkada juos tekdavo kurtis patiems, pradedant reikiamos programėlės parsisiuntimu, baigiant kelių valandų darbo rezultatu. Dabar jie gali būti automatiškai kuriami. Pastebėta, kad gana dažnai jais dalijasi paaugliai. Tai savotiškas ne jų valia išrinktų paskutinių metų nuotraukų albumas, sugautas kelias sekundes trunkančiame pristatyme. Neįtikėtina, kaip šiuolaikinis jaunimas sugeba suspausti 365 dienas, lyg metams apibendrinti pakaktų penkiolikos sekundžių vaizdų lipinio. Be abejonės, didesnė jų dalis yra taip pakoreguota, jog žiūrint į vaizdus imama abejoti jų tikrumu. Rodos, visas laikas susilieja, sunkoka atskirti, kur fikcija, o kur realybė. Sukurto pasaulio laikas yra spalvingesnis, įdomesnis, deja, keliantis pavydą, o su juo ir neapykantą. Žinote, nieks nepasakė, kad skaitmeninis gyvenimas yra gražus, pilnas nuotykių. Mes patys savo pikselių Babelyje įsikaliname, imdami tikėti ir matyti tai, ko nėra, gyventi laiku, kurio nėra (?). Laimingi laiko neskaičiuoja.

Laikas duotas gyventi čia ir dabar, nelaukiant rytojaus, kuris niekada nebus toks pats. Kiekviena diena tyliai tiksi, suteikdama galimybę kurti atsiminimus, kaupti patirtį, neleisti uždulkėti asmeniniam kuparui. Ką į jį įsidėsime, tą turėsime, mėgausimės laiku. Laiką kuria įvykiai. Pagal juos apsiskaičiuojame kiekvienus metus. Įvykiai geriausiai fiksuojami popierinių nuotraukų pavidalu. Banalus dalykas? Šiais laikais retas turi popierinių nuotraukų albumus. Vartant senus šeimos albumus atverčiama begalė gyvenimo periodų, kuriuos lydi įvairiausios emocijos, netikėtai sugrįžę prisiminimai, prie jų prisišlieję pašaliniai įvykiai, žmonės, vietos. Jeigu šalia atsiranda ranka parašyti aprašymai, su nuotrauka susijęs pasakojimas, mintis ar net mįslė, tuomet prisiminimuose atkuriama visa grandinė sekančių gyvenimo momentų, lipdančių laiko prasmę. Kalendoriuje pasikeitęs skaičius nieko nereiškia. Laiką skaičiuoja mūsų prisiminimai, o šie geriausiai padeda suvokti nueitą kelią. Kas iš to, kad telefono arba kompiuterio atmintis sprogsta nuo skaitmeninių nuotraukų. Tai tik daugybė greitu būdu sustabdytų sekundės dalių. Laikas, skirtas išspausdinti, suklijuoti ir aprašyti, įgauna savotiškų rėmų, be kurių joks gražiausias pasaulio paveikslas neturėtų užbaigimo – atiduotos pagarbos prasmingai praleistam laikui. Šiandien nesame linkę kurti nuotraukų albumų, kas vainikuoja sugautas laiko akimirkas. Vartydami nuotraukų albumus prišaukiame emocijas, kurios laikui bėgant visada šiek tiek pasikeičia. Vaikystės smėlio žaislai pasidaro žymiai vertingesni ir apšiupėjusios senos sūpynės atrodo gražesnės. Tas nuotraukoje išsišiepęs vaikas tikrai yra laimingas ir jis laiko neskaičiuoja. Tik senas albumas primena, kad nugyvenome laiką, kada viskas aplink buvo tikra: jausmai, emocijos, nuotykiai, patirtis, šypsena, namai.

Kaip Tu, gyvenantis virtualiame gyvenime, prisiminsi patirtą laiką? Ar pavyks Tau susigaudyti, kas buvo tikra, o kas išgalvota dėl pagerinto savo paties įvaizdžio? Ar esi tikras, kad jis bus geresnis? Laikas tai negailestingas sietas, pro kurio langelius išbyra dalykai, neverti vietos gyvenimo kupare.