„Žiburio” mokykla, 2022-01-13 d.

Irena Gasperavičiūtė

Prieš 31 metus, praėjus beveik metams po Kovo 11-osios, sausio mėnesį Sovietų Sąjunga pabandė įvykdyti perversmą – perimti Nepriklausomos Lietuvos institucijas. Į Lietuvos miestų gatves išvažiavo karinė technika. Lietuviai išėjo plikomis rankomis ginti valstybės strateginių pastatų. Sausio įvykiai aukščiausią įtampą pasiekė naktį iš sausio dvyliktosios į tryliktąją – prie Vilniaus televizijos bokšto žuvo 14 žmonių. Prisiminkime šių asmenų pavardes – jie yra mūsų didvyriai. Tai: Loreta ASANAVIČIŪTĖ, Virginijus DRUSKIS, Darius GERBUTAVIČIUS, Rolandas JANKAUSKAS, Rimantas JUKNEVIČIUS, Alvydas KANAPINSKAS, Algimantas Petras KAVOLIUKAS, Vidas MACIULEVIČIUS, Titas MASIULIS, Alvydas MATULKA, Apolinaras Juozas POVILAITIS, Ignas ŠIMULIONIS, Vytautas VAITKUS, Vytautas KONCEVIČIUS.

Sausio 13-oji – tai simboliška pergalės prieš blogio imperiją data.

***

1991 m. Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose jau studijavo nemažai mūsų krašto jaunimo. Kaip jie elgėsi pavojaus akivaizdoje: ar sugrįžo namo ir saugiai laukė, kada visa baigsis ir vėl galės grįžti į universitetus, ar vis dėlto su visa tauta rizikuodami savo gyvybe ėjo budėti prie parlamento rūmų, radijo ir televizijos ar kitų strateginių pastatų, klausiu tuomet Vilniuje studijavusių Algirdo Vaicekausko, Birutės Burdinaitės-Oluv, Kazio Linkos. Birutė ir Kazys tuomet buvo Vilniaus universiteto lietuvių filologijos studentai (Birutė antrakursė, Kazys – trečiakursis), Algirdas studijavo Vilniaus pedagoginiame universitete geografiją ir fizinį lavinimą – buvo pirmojo kurso studentas.

Irena: Ar sausio pradžioje jau buvo jaučiami neramumai, ar galima buvo nuspėti, kad artėja pavojus?

Birutė: Prisimenu, kad tuomet žmonės rinkosi budėti prie Aukščiausiosios Tarybos ir kitų reikšmingų pastatų. Vilniaus gatvėmis pradėjo judėti karinė technika. Atminty išlikęs ir užimtų Spaudos rūmų vaizdas.

Algirdas: Taip, neramumai buvo jaučiami. Tuoj po Naujųjų metų atvyko į Vilnių tankų dalinys ir buvo aišku, kad kas nors turi įvykti. Žmonės būrėsi prie svarbių objektų – parlamento rūmų, televizijos bokšto, radijo ir televizijos pastato – ir budėjo. Mums, studentams, žiemos sesija buvo nukelta, o dėstytojai ragino budėti prie reikšmingų objektų. Visuomenėje tvyrojo tam tikra įtampa, buvo juntamas pavojus.

Kazys: Įtampos požymių atsirado iškart po Naujųjų: vis pasigirsdavo, kad vienur ar kitur rusai užėmė kokį nors pastatą, kad buvo išvaikyti kur nors budėję Lietuvos policininkai. Daugiausia nerimo atsirado paskelbus, kad bus vykdomas prievartinis ėmimas į rusų armiją – net universitete studentai buvo įspėti elgtis atsargiai, nes gatvėse, aukštosiose mokyklose ar studentų miestelyje gali būti gaudomi šauktiniai. Ypač nerimo kildavo, jeigu apie Vilniaus universitetą ar Saulėtekyje pasirodydavo kokie nors rusų kareiviai ar karinių mašinų.

Padėtis smarkiai suprastėjo, kai sausio 7 d. (pirmadienį) K. Prunskienės vyriausybės nutarimu buvo smarkiai padidintos maisto kainos. Kitą dieną, antradienį, „Jedinstvo-Jedność“ surengė Aukščiausiosios Tarybos šturmą. Vis buvo pranešama, kad Zoknių ar Vilniaus oro uostuose nusileido rusų desantininkų. Antradienio popietę K. Prunskienės vyriausybė atsistatydino ir buvo grąžintos senos kainos. Po Aukščiausiosios Tarybos rūmų šturmo V. Landsbergis pakvietė gyventojus ateiti į Tarybų (dabar – Nepriklausomybės) aikštę palaikyti Lietuvos valdžią. Universitete nevyko paskaitos. Profesoriai paleido studentus pasakę, kad mokslai nepabėgs – dabar yra daug svarbesnių mums ir Lietuvai dalykų. Ir anksčiau dėstytojai dažnai studentus išleisdavo iš paskaitų, jeigu kur nors vykdavo koks nors svarbus mitingas.

Aikštėje prie AT rūmų rinkosi minios žmonių: jaunimas, senimas, šeimos su vaikais. Degino laužus, dainavo, šoko. Aplink AT rūmus ėmė rastis barikados. Iš netoliese vykusios statybų aikštelės buvo nešama armatūra. Pirmiausia užtvertas pagrindinis įėjimas į AT. Čia ant statybinės armatūros žmonės smaigstė karinius bilietus, pasus ir kitus savo sovietinius dokumentus. Dieną būdavo ramiau.

Irena: Ką veikei lemtingą sausio 12-osios vakarą, sausio 13-osios naktį?

Birutė: Tąnakt su draugais buvau prie Radijo ir televizijos komiteto pastato Konarskio gatvėje. Pavojaus nuojautos tarsi nebuvę. Degė laužas, susirinkę budėti žmonės dainavo, šnekučiavosi. Staiga pamatėme sukančius prie pastato šarvuočius. Kareiviai ėmė šaudyti, dužo langų stiklai, krito nukirstos medžių šakelės, sprogo virš pastato durų buvęs televizorius. Atminty ypač įstrigę du dalykai: vieno automatu apsiginklavusio kareivio keistos, tarsi stiklinės, akys bei pastatą užėmus duotas signalas – šviesos srautas.

Algirdas: Su draugais Vytautu Budzeika ir Birute Burdinaite budėjau Konarskio gatvėje prie radijo ir televizijos pastato.

Kazys: Sausio 12 d. (šeštadienį) budėjome prie Radijo ir televizijos komiteto Konarskio gatvėje. Vakare per Tauro kalną nulipome Aukščiausiosios Tarybos rūmų link. Visur ramu. Dega laužai. Prieš vidurnaktį nusprendėme nuvažiuoti į bendrabutį nusiprausti, persirengti. Išlipus Antakalnio žiede iš kitame Neries krante esančio Šiaurės miestelio girdėjosi tankų variklių ūžesys. Puolėme bėgte per miškelį į Saulėtekį. Bendrabutyje per „Šilelį“ išgirdome Lietuvos TV pranešimą, kad puolamas Radijo ir televizijos komitetas. Atgal per miškelį į miestą… Nemenčinės plente žmonės mašinomis bėgo iš Vilniaus, o Saulėtekyje gyvenusių studentų minios lėkė į miestą… Net Antakalnio gatvėje stabdė į žiedą važiavusius troleibusus, juos apsukdavo, kad nuvežtų į centrą.

Aikštė priešais AT ir prieigos buvo sausakimšos – tūkstančiai žmonių… Aplinkui aikštę ėmė kilti barikados: betono luitais užtvertas Lenino (dabar – Gedimino) prospektas, senasis Žvėryno tiltas per Nerį. Vis pasigirsdavo pranešimų, kad artėja karinės technikos kolonos. V. Landsbergis kreipėsi į žmones, kad šie atsitrauktų nuo AT pastato, nes sprogimų atveju krintantys AT rūmų stiklai gali sužeisti. Akimirką stojo visiška tyla… Niekas nepajudėjo… Ir tada naktį praskrodė dešimčių tūkstančių balsų LIE-TU-VA, LANDS-BER-GIS… Nuo Pedagoginio instituto pasirodė šarvuočių kolona. LIE-TU-VA tik garsėjo… Vienu metu palei Pedagoginį gatvėje susidūrė rusų šarvuočiai. Minia ėmė šaukti PA-KAR-TOT!

Iš miesto vis pasigirsdavo sprogimų aidai ir šūvių pliūpsniai. Visi nutildavo, klausydavo ir vėl LIE-TU-VA… Naktis, tamsu, šalta, vėjuota, aidi šūviai ir su kiekvienu šūvio aidu stiprėja – LIE-TU-VA, LIE-TU-VA… Visi, iš širdies, iš visų jėgų! Tikėjome, kad LIE-TU-VA sustabdys visus tankus, visus šarvuočius… Kiekvienas prisidėjo, kuo galėjo ir ką turėjo… LIE-TU-VA!

Pranešama apie TV bokšto puolimą. Sužeisti… Žuvę… Tankai važiuoja AT link… Tyla. Aikštę praskrodžia „Marija, Marija“. Ir LIE-TU-VA!

Išaušo sekmadienis – sausio 13-oji. Jau aišku, kad Radijo ir televizijos komitetas bei televizijos bokštas užimti. Yra sužeistų. Yra žuvusių. Aikštėje prie AT girdėti tik maldos, giesmės… Visi rimti, susikaupę. Visi supranta, kad šią naktį Lietuva iškovojo laisvę. Krauju… Ir iš kažkur vaizdas ligoninės koridoriuje – jauna mergina guli ant neštuvų, matyti kraujo dėmės ir jos klausimas – „Ar aš dar gyvensiu?“ Peržengta gyvybės ir mirties riba… Kelio atgal jau nebėra!

Irena: Kokie jausmai lydėjo? Kai matei gatvėmis važiuojančius šarvuočius, ar buvo labai baisu?

Birutė: Tai buvo tikrai stiprūs išgyvenimai. Be abejo, buvę baisu, bet ir lydėjo įsitikinimas, kad mes darom tai, ką privalome, kad tiesa mūsų pusėje.

Algirdas: Buvo neramu, kas būsią toliau. Sausio naktį, kai desantininkai atakavo televizijos bokštą bei radijo ir televizijos pastatą, prie kurio aš su draugais budėjau, nors virš galvų zvimbė kulkos, baisu tikrai nebuvo, tik apėmė bejėgiškumo jausmas. Jie tai su automatais, o mes – su dainomis. Mat budint buvo deginami laužai ir dainuojama. Labai buvo juntamas solidarumas ir žmonių nuoširdumas.

Irena: Ar po sausio 13-osios dar ilgai žmonės dienomis ir naktimis budėdavo prie parlamento? Ar jungeisi prie jų?

Birutė: Kiek atsimenu, po sausio 13-osios ateidavau su draugais prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, bet nebudėdavau.

Algirdas: Taip, mes dar ilgai budėdavome prie parlamento, nes buvo grėsmė, kad rūmai bus šturmuojami.

Kazys: Prie AT budėti dažniausiai vykdavome vakarais ir naktį. Aikštėje prie laužų praleidome beveik visą savaitę.

Irena: Žuvusieji prie televizijos bokšto buvo pašarvoti Sporto rūmuose, o norinčiųjų atsisveikinti eilės driekėsi beveik iki upės. Pamenu, mes su draugais vieną dieną bandėm stoti į eilę, tačiau atsisakėm, tik paskui naktį, apie 3 val., iš budėjimo prie parlamento nuvažiavus į Sporto rūmus eilės buvo sutrumpėjusios – tik patalpos viduje. Šitaip pagerbėme žuvusiuosius. Ar Tau pasisekė atsisveikinti su didvyriais?

Birutė: Taip, prie Vilniaus arkikatedros, kurioje buvo aukojamos šv. Mišios. Katedros aikštė buvo sausakimša. Galybė žmonių susirinko atsisveikinti paaukojusiųjų gyvybę už laisvę ir Tėvynę.

Algirdas: Taip, atstovėjome eilėje ir atsisveikinome su žuvusiaisiais.

Kazys: Sporto rūmai. Kiekvieną dieną Neries pakrante nutįsta nesibaigiančios gedinčiųjų virtinės. Akyse ašaros. Rankose raudoni gvazdikai. Trispalvės su gedulo juostomis. Eina visa Lietuva. Sausio 16-oji. Laidotuvių diena. Katedroje aukojamos mišios už Žuvusiuosius. Visas miestas aplink Katedrą sausakimšas. Karstai išnešami iš Katedros ir pajuda Antakalnio kapinių link Vrublevskių, Kosciuškos gatvėmis. Ir paskui nutįsta visa Lietuva… Seniai jau nesimato procesijos pradžios. Kažkur jau apie Petro ir Povilo bažnyčią, o Katedros aikštėje dar minios laukia savo eilės žengti paskui…

Irena: Kokios mintys Sausio 13-ąją užplūsta dabar, praėjus 31 metams? Ar ir vėl eitum, reikalui esant?

Birutė: Nors nuo 1991-ųjų sausio 13-osios įvykių praėję jau nemažai metų, jie mano atminty tebegyvi. Prisimenu, kokia nepaprasta buvo lietuvių vienybė, drąsa. Esu labai dėkinga žmonėms, kurie tuomet nepaisydami pavojų gynė Lietuvos nepriklausomybę. Ir apgynė.

Ar ir vėl eičiau, reikalui esant? Šiandien man sunku įsivaizduoti tokią situaciją. Bet anuomet nebuvę jokių dvejonių.

Algirdas: Ta naktis pasiliko giliai atmintyje. Gal dar anuo metu, būdamas jaunas, pirmojo kurso studentas, nelabai suvokiau, kokiame svarbiame įvykyje dalyvauju. Dabar, žiūrint iš laiko perspektyvos, galima tik įsivaizduoti, kur šiandien būtų Lietuva, jeigu sausio 13-ąją žmonės nebūtų jos gynę, jei nebūtų parodę valios ginti savo laisvę. Tai svarbus momentas mūsų tautos istorijoje, kuriame man buvo lemta dalyvauti. Manau, jog daug nuveikta per tuos 31 metus, kad daugiau nereiktų budėti prie parlamento, bet jeigu reiktų – aišku, kad eičiau.

Kazys: Praėjo daugiau kaip 30 metų. Kasmet sausis atrodo kažkoks kitoks: mintyse sugrįžta AT aikštė, Sporto rūmai, Katedra, Antakalnis… Ir vis aidi LIE-TU-VA! Ir vėl dega laužai. Bet jau kitaip. Stovi įsmeigęs akis į liepsną, o joje šmėsčioja prisiminimai. Ypatinga diena. Tokia vienintelė. Be jos nebūtų Lietuvos. Ji yra ir bus, kol Sausio 13-ąją dega laužai, kol apie juos būriuojasi lietuviai…

Eičiau! Visi eitų!

Irena: Šiuo metu nemažai aistrų kelia atminimo ženklai. Valstybinėje televizijoje pastaraisiais metais itin populiaru Sausio 13-ąją paminėti įsisegus neužmirštuolę kaip atminimo ženklą. Tačiau nemažai yra manančiųjų, kad tai neaiškios kilmės bei prasmės ženklas, ji niekada nebuvo įprasminta kaip Lietuvos laisvės kovų simbolis, kad pagrindinis Lietuvos laisvės simbolis buvo ir yra Trispalvė. Ką Tu manai šiuo klausimu?

Birutė: Man pagrindinis Lietuvos laisvės simbolis yra Trispalvė. Manau, kad jos ir pakanka.

Kazys: Neužmirštuolė. Sutartinis ženklas dėl pavadinimo. Girdisi, kad ji nebūdinga lietuvių tradicijai. Galbūt. Juk 1991-aisiais niekas apie tai negalvojo. Ir neužmirštuolės nežydėjo. Buvo žiema. Degė laužai. Sausio 13-oji – laužai ir LIE-TU-VA.

***

Praėjus 31-eriems metams Sausio 13-osios prasmę kiekvienas įsisąmoninome savaip. Mes, tuometiniai Vilniaus studentai, sausio įvykius saugome savo širdyse ir atmintyje kaip pačią svarbiausią patirtį, kaip patį brangiausią atsiminimą, kuris leido suvokti laisvės ir Tėvynės vertę. Ačiū Dievui, kad kaip tik mums nelemta buvo sumokėti pačios didžiausios kainos, tačiau jaučiame pareigą liudyti apie tuos įvykius jaunesnėms kartoms ir saugoti ant Tėvynės aukuro savo gyvybę paaukojusių žmonių atminimą.