Šimtadienis Punske, 2022 m.

Božena Bobinienė

Laikas bėga nenumaldomai. Neįstengiame jo sustabdyti. Tai gal nėra blogai, nes net ir gražiausios akimirkos – jeigu mes jas imtume ir sustabdytume – ilgainiui taptų paprastos ir nebeįdomios. Taip ir mums, tėvams, tie 18 ar 19 metų auginant vaikus prabėgo akimirksniu. Gal dėl to, kad vejami kasdienių džiaugsmų ir rūpesčių buvome įpratę nuolat gyventi judėjime vaikus auklėdami. Kaip keista suktis gyvenimo sūkury: atrodo, vakar tuos savo mažylius gimdėme, sūpavome, nešiojome ant rankų, už rankutės paėmę vedėme į darželį, paskui mokyklą, o galiausiai – jau iš tos mokyklos išlydime… Buvo smalsu ir gera stebėti, kaip jie augo, vystėsi, kaip kiekvieną dieną mokėsi žengti vis naujus žingsnius, stiebėsi subrendusio žmogaus pasaulio laipteliais… O grįžtant dar daugiau į praeitį – rodos, dar taip neseniai mes patys, dabartinių abiturientų tėvai, su jauduliu, bet ir jaunatvišku džiaugsmu stovėjome Šimtadieniui paruoštos salės scenoje, tarėme padėkos žodžius savo tėvams ir mokytojams, deklamavome eiles apie būsimus pasirinktus kelius ir tikslus, dainavome viltingas dainas, šokome „Gailingį“… Vieniems tų dienų linkėjimai ir išsakytos svajonės išsipildė, kitiems – gal ne iki galo, arba visiškai kita linkme nuvedė gyvenimas.

Mano Šimtadienis įvyko lygiai prieš 30 metų, 1992-aisiais, kai pasaulis atrodė dar visai kitaip nei dabar. Keistai nuskambėjo, ar ne? Lyg tai būtų buvę kitam amžiuj… Bet juk ir buvo… Prisimindama savo klasės Šimtadienį ir žiūrėdama to įvykio išlikusias tik kelias nuotraukas, lyginu jį su tuo, ką patyriau š. m. sausio 22 dieną per savo dukros ir jos draugų šventę. Tai man savotiška retrospekcija, bet ir kiek daug skirtumų įžvelgiu! Tik keli dalykai yra bendri ir nepriklausomi nuo laikmečio: jaunystė, emocijos ir ta pati Punsko vidurinė mokykla (nors ne tos pačios patalpos ir ne visi tie patys mokytojai).

Šiuolaikinis Šimtadienis labai puošnus, iškilmingas, spalvingas – tikra mokyklos ir jos vyriausių moksleivių šventė. Taip yra ir dėl to, kad šiandien Punsko licėjaus bendruomenė turi visiškai kitas sąlygas tokiems renginiams. Tuomet, kai licėjus dar glaudėsi Punsko pagrindinės mokyklos patalpose, Šimtadienio programa vykdavo svetainėje, nedidelėje scenoje. Visa likusi svetainės dalis būdavo skirta stalams su vaišėmis, kurias dažniausiai tekdavo patiems ir atsinešti. Šokiai vykdavo atskirtoje sporto salės dalyje. Šių erdvių papuošimai nebuvo įmantrūs: scena su tomis pačiomis užuolaidomis, ant jų pakabintas koks nors kilnus šūkis… Dekoraciją atstojo pats jaunimas, nes klasės tuomet būdavo gausios: mano klasėje buvo 35 abiturientai, vos tilpome visi scenoje… O šokių salės dažniausia dekoracija: palubėje pritvirtintas kareiviškas tinklas, papuoštas spalvoto krepinio popieriaus sukarpytomis juostelėmis…

Dabar į licėjaus sporto salės, kurioje vyksta visa šventė, puošimo ir organizacinius darbus įsitraukia ne tik trečiokai (ar ketvirtokai), bet ir jų tėvai. Panaudojama dešimtys metrų audinio, šimtai lempučių ir kitų papuošalų (dauguma – ankstesniais metais sukaupti papuošalai, bet kiekviena klasė, siekdama išsiskirti, prideda ir ką nors naujo). Yra statomi vaišių stalai, kuriuos aptarnauja pasamdytos maisto gamintojos ir padavėjos. Ruošiama speciali fotografavimosi vieta, įėjimas į salę… Darbas vyksta ištisą savaitę, dėl to ir gaunamas vakaro jaukumo, iškilmingumo, šventiškumo efektas.

Tą ypatingą vakarą kitaip atrodo ir pats jaunimas. Puošnios, spalvingos suknelės, šukuosenos, makiažas, vaikinų gražiai sukirpti kostiumai… Prieš 30 metų pagrindinės abiturientų aprangos spalvos buvo balta ir juoda. Mano klasės merginos dėvėjo juodas sukneles ar palaidines ir sijonus, kiekviena buvo pasipuošus kuklia balta apykakle. Vaikinai – su juodais kostiumais, baltais marškiniais. Nebuvo specialaus puošimosi grožio salonuose… Su tais pačiais drabužiais mes vėliau dalyvavome ir Paskutiniame skambutyje.

Galbūt mažiausiai skiriasi meno programos. Visais laikais jas ruošė pats jaunimas su auklėtoja (-u). Kiekvienoje klasėje buvo ir yra gabių dainininkų, muzikantų, šokėjų, deklamuotojų, o repertuaras visada būna: lietuviškos dainos, eilės ir tradicinis šokis su skambučiais – „Gailingis“.

Punsko licėjaus Šimtadienis nuo visų kitų Lenkijoje skiriasi ne tik tuo, kad jis lietuviškas, bet ir kad vyksta mokykloje, o šventėje visą vakarą dalyvauja ne tik jaunimas ir mokytojai, bet ir tėvai. Ilgainiui šią tradiciją papildė dar specialiai šiai progai skirti bendri šokiai: „Tėvų valsas“ ir „Direktoriaus polka“.

Laikai keičiasi. Pamažu gali išblėsti ir tradicijos. Pasigirsta nuomonių, kad tokia Šimtadienio forma – tai jau atgyvena. Argumentai: pačiam ruošimuisi reikia daug brangaus abiturientų laiko, o tėvams – tai papildomos išlaidos; gal reiktų tą įvykį paminėti kukliau, sąmoningiau, gal pažymėti jį kokiu nors kitu būdu… Pernai dėl pandemijos tradicinis Šimtadienis neįvyko. Ar tai buvo gerai? Galbūt buvę tokių, kuriems akmuo nuo širdies nukrito – nereikėjo skirti kelių savaičių ruošimuisi. Bet manau, jog daugeliui buvo gaila, kad ta šventė negalėjo įvykti. Ypač tiems, kurie emocionaliai jaučiasi prisirišę prie Punsko licėjaus ir jo pamatinių renginių.

Šimtadienis – tai ne tik programa ir balius. Dalyvaudami šiame įvykyje visi – jaunimas ir mes, tėvai – įsisąmoniname, kad štai baigiasi kažkoks mūsų gyvenimo etapas. Atsiveria naujų patirčių, iššūkių vartai. Kaip antai vaikai scenoje patys dainavo: „Gyvenimas jau toks: tai dar tiktai pradžia…“ Tai verčia pamąstyti apie naują situaciją ir eiti toliau: kažkas baigiasi, kažkas prasideda.

Šimtadienis – tai ir puiki proga bei laikas apibendrinti, įvertinti, padėkoti. Mes, tėvai, esame dėkingi Punsko licėjaus mokytojams, kurie lydėjo mūsų vaikus iš klasės į klasę, mokė juos ir auklėjo, diegė žinias, stengėsi, kad išaugtų protingi, sumanūs, susipratę, siekė, kad išugdytų savyje norą pažinti, tobulėti, siekti pasirinktų tikslų. Dėkojame mokytojams už tai, kad visus tuos trejus metus diena po dienos jie vedė mūsų vaikus mokslo, vertybių, idėjų keliu. Tariame ačiū už kantrybę, pasiaukojimą, gerą (o kartais gal ir šiurkštesnį, bet, tikiu, motyvuojantį) žodį. Linkime, kad jiems nepritrūktų užsidegimo, naujų sumanymų, jėgų ir sveikatos tolesniame darbe.

O ko galima palinkėti mūsų jaunimui? Mieli abiturientai! Linkiu jums turėti savyje daug drąsos, pasitikėti savo širdimi ir intuicija. Mes, tėvai ir mokytojai, įgiję tam tikrą gyvenimišką patirtį, stengiamės jums protingai patarti, bet nenueisime jūsų kelio ir nenugyvensime jūsų gyvenimo. Kažkuris vyresnių žmonių yra pasakęs: „O, kad būdamas jaunas būčiau turėjęs tokią patirtį ir tokį protą, kokius turiu dabar, tai gyvenime nebūčiau padaręs jokių klaidų!“ Tas žmogus jaunystėje turėjo aplink save išmintingus tėvus ir mokytojus, autoritetus, vis dėlto daugiausia patirties įgijo priimdamas sprendimus pats. Kartą jie buvo geri, kitą kartą tekdavo gal ir skaudžiai nusivilti… Manau, jaunystė tuo ir pasižymi: troškimu drąsiai, savarankiškai veikti, greitais sprendimais, smalsumu, rizikavimu, pažinimo siekimu, naujovių ieškojimu. Aišku, teks patirti ir nusivylimų, ir sunkumų, bet iš jų žmogus daugiausia išmoksta. Bus visko… Tačiau svarbiausia – išmokti būti laimingiems dabar ir būti dėkingiems už viską, ką gyvenimas atneš. Nekreipkite dėmesio į paviršutiniškus dalykus – jie laikini. Neieškokite pačių paprasčiausių ir tiesiausių kelių – jie nuobodūs. Būkite smalsūs, ištroškę nuotykių ir vis naujų iššūkių. Būkite geri sau ir kitiems, ieškokite savo gyvenimo prasmės, pildykite svajones, mylėkite ir būkite mylimi! Mes jumis didžiuojamės!