„Žiburio” mokiniai groja Lietuvos himną Seinų bazilikoje. 2022-02-16 d.

(pamokslas, sakytas Seinų bazilikoje minint Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną)

Kun. dr. Jaroslav Kalinovskij

„Geras ganytojas už avis guldo gyvybę“ (Jn 10, 11)

Šiandien švenčiame mūsų tautos Nepriklausomybės paskelbimo vasario 16 d. iškilmes. Pirmajame skaitinyje girdėjome apie žodžio vykdymą, laisvės įstatymo įsižiūrėjimą ir kas bus palaimintas už savo darbą.

Laisvės siekimas gali žmogų nuvesti į tremtis ir lagerius, gali nuvesti į parsidavėlių eiles, gali nuvesti ir į net neįsivaizduojamus kitus dalykus.

Dievas sukūrė žmogų laisvą ir leido jam gyventi, rinktis, apsispręsti. Kaip rašė apaštalas Paulius, „jūs esate pašaukti laisvei!“ (Gal 5, 13). Tai esminė ir, ko gero, sunkiausia dovana. Dievas jos neatima net tada, kai panaudojame blogam ar net prieš patį Kūrėją. Ji priklauso kiekvienam be išimties, todėl reikia blaiviai matyti, kur yra kliūčių jai skleistis, o kur jos iš viso nėra. Tai nesulyginami dalykai. Dievui nereikia prievartinių sekėjų, nereikia vergų, o laisvų žmonių, kurie priima kvietimą būti Jo vaikais, net jei keliauja klysdami ir pripažindami savo klaidą, nutoldami ir vėl grįždami.

Šiandien verta būtų prisiminti vieną iš mūsų tautos laisvės šauklių, Seinų kunigų seminarijos alumną, kuris tiek vienuolyne, tiek čia, Seinų katedroje, tiek pačiuose Seinuose paliko pėdsakus, vėliau tos alma mater profesorių Gižuose, vyskupą, kentėjusį už Lietuvos laisvę, Dievo tarną, vyskupą Vincentą Borisevičių.

Vincentas gimė 1887 m. lapkričio 23 d. Su broliais Kazimieru ir Juozu lankė Šunskų pradinę mokyklą, kur, savaime aišku, mokoma buvo rusų kalba. Sprendžiant iš patriotinio Borisevičių šeimos nusiteikimo, daraktorius ar šiaip prakutęs suvalkietis turėjo mokyti vaikus ir lietuvių kalbos. Baigusį pradinę mokyklą berniuką nuvežė į Petrapilio šv. Kotrynos katalikišką gimnaziją, kur jau mokėsi jo brolis Kazimieras. Mokslai prasidėjo 1897 m. Po šešerių metų Vincentas su broliu Kazimieru – jau Seinų seminarijos klierikai.

Vincentas Borisevičius buvo veiksmo žmogus. Tai ne užsidariusio, kontempliuojančio eremito tipas. Jis aktyvus, darbštus, šviesus ganytojas. Tad neatsitiktinai atsiduria 1917 m. sušauktame Rusijos lietuvių Seime Petrapilyje.

Europoje neramu. Lietuva yra kryžkelėje, tad čia dvigubai neramu ir nesaugu.

Lietuva šurmulyje, vyksta karas. Telšių vyskupas gelbėja kiekvieną, kam gresia pavojus. Dabar kaip niekada ir iki mirties jis iki smulkmenų vadovaujasi savuoju credo: „Geras ganytojas už avis guldo gyvybę“ (Jn 10, 11). Vincentas Borisevičius nuo nacių gelbsti kelis žydų gydytojus, išslapsto mažą mergytę žydę. Beje, kai KGB dorojo vyskupą, išgelbėti žydai narsiai jį bandė gelbėti. Judėjai nepamiršta savo geradarių, ką ne visada pasakysi apie mus…

Nacių okupacijos metais vyskupas šelpė ir gelbėjo vokiečių atgintus darbams rusus bei represuotus kairiųjų pažiūrų žmones. Kai reikėjo, pagelbėdavo maistu, drabužiais ir avalyne partizanams. Prašė, kad vyskupijos kunigai juos remtų, nes likę be maisto partizanai būtų priversti atiminėti jį iš sodiečių piktuoju. Vyskupas Borisevičius darė absoliučiai viską, ko Kristus moko, ir kaip įmanydamas stengėsi padėti kovotojams už Lietuvos laisvę.

Vysk. V. Borisevičius priklauso tai kartai, kurios svarbiausias uždavinys buvo iškovoti savo tautai laisvę ir nepriklausomybę. Apie tai pasakoja Bernardas Žukauskas: „Teko dažniau susitikti su kun. V. Borisevičium, su juo pabendrauti ir jį artimiau pažinti. Tai buvo gana jaunas kunigas, smulkių veido bruožų, gana vešliais tamsiais antakiais, iš po kurių spindėjo meilumo pilnos akys. Veidą visada puošė maloni šypsena. Malonus, mielas, draugiškas, niekad neparodęs kokio nors nepasitenkinimo.“

Todėl nenuostabu, kad kai jo mintys pynėsi į kenčiančios lietuvių tautos erškėčių vainiką, jis negalėjo kalbėti be vidinio susijaudinimo. Tai nebuvo senesnio žmogaus padidėjęs jausmingumas, bet šiltosios širdies kalba. Vysk. V. Borisevičiui kiekvienu atveju rūpėjo kiekvienas žmogus ir Lietuvos laisvė. Jis kentėjo ne dėl kančių, bet iš meilės Dievui ir Tėvynei, ir artimui. Kaip neregimas kalnas jis iškyla tarp mūsų ir įkvepia mums pagarbą absoliutaus šventumo akivaizdoje, ir padeda pajusti persikeitimo, panašumo į Dievą galimybę. Tyras ir nesuteptas maldingumas Dievo, mūsų Tėvo, akyse yra: šelpti našlaičius ir našles jų sielvarte ir sergėti save nesuterštą šiuo pasauliu. Tad, brangieji, dėkokime Dievui už Lietuvos Laisvę ir jos didį sūnų, vaikščiojusį šiais takais kankinį, vyskupą, Dievo tarną Vincentą Borisevičių.

1918 m. vasario 16 d. 11 val. Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti patalpose Didžiojoje gatvėje Jonas Basanavičius perskaitė Aktą, o Lietuvos Taryba patvirtino jį savo parašais. J. Basanavičius buvo laikinasis Tarybos pirmininkas, tad jo parašas – pirmasis. Be galo simboliška tai, kad jis mirė prieš 95 metus būtent vasario 16 dieną. Kaip buvo švenčiama Vasario 16-oji Vilniuje 1927-aisiais, kai užgeso Daktaro iš didžiosios raidės gyvybė? Štai kas rašoma M. Biržiškos knygoje „Vilniaus golgota“ (1930): „Suėjus 9-eriems metams nuo Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, kurį pirmas pasirašė dr. J. Basanavičius, susirinkusiai Pirklių klube sukaktuvių iškilmėse Vilniaus lietuvių visuomenei giedant tautos himną, scenoje pasirodė Laikinojo Vilniaus Lietuvių Komiteto pirmininkas dr. Alseika ir pranešė, kad 18 val. 50 min. šis didysis lietuvis ramiai mirė Lietuvių poliklinikoje. Pagerbusi mirusįjį atsistojimu, susirinkusi visuomenė tyliai išsiskirstė ir iškart paskelbė net penkių dienų gedulą.“ Antkapiniame paminkle įrašyta: „A.A. Daktaras Jonas Basanavičius, „Aušros“ įkūrėjas, Mokslininkas, Tautos atgaivintojas 1851 XI 23-1927 II 16.“ Ir J. Basanavičiaus 1882 metų straipsnio citata: „Kada mes jau in dulkes pawirsim, jei lietuwiszka kalba bus twirta pastojus, jei per musų darbus Lietuvos dwase atsikwoszes, tasik mums ir kapuose bus lengweu smageu ilsetis.“

Malda prašant Dievo tarną Vincentą Borisevičių paskelbti palaimintuoju

Dėkojame Tau, visagali Dieve, kad tikėjimo persekiojimo laikais stiprinai vyskupą Vincentą, išbandymų metu suteikdamas jėgų sekti Tavo dangiškąjį Sūnų kančioje ir mirtyje.

Užtariant Kankinių Karalienei ir Bažnyčios Motinai Švenčiausiajai Mergelei Marijai, nuolankiai maldaujame Tave, kad ištikimas ganytojas Vincentas būtų iškeltas į altorių garbę.

Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.