Irena Gasperavičiūtė

Irena Gasperavičiūtė, „Aušros” redaktorė

Netikėjom, kad sulauksime tokių dienų kaip šios vasario pabaigos. Daugiau kaip 70 metų gyvenę taikoje, staiga pajutom, kad karas čia pat, prie mūsų slenksčio. Pirma mintis, kuri ateina į galvą – tai didžiulė pagarba ir dėkingumas ukrainiečių tautai už tai, kad didvyriškai gina ne tik savo, bet ir mūsų laisvę. Mums reikia teisingai suvokti – Ukrainos sūnūs žūsta ir už mus. Mes turime vilties, kad jie atsilaikys pirmojoje fronto linijoje ir Putino pragaras neateis iki mūsų. Todėl kiekvienas privalome prisidėti prie paramos kovojantiems ukrainiečiams. Pagalba gali būti pagal kiekvieno išgales: kas lėšomis, kas gali priimti karo pabėgėlių šeimą į savo namus, kas rašydamas paramos raštus, kas savanoriaudamas ar dar kitaip. Tai kiekvieno sąžinės reikalas, tačiau dabar ne taupymo laikas. Kiekviena parama svarbi. Ir svarbu įsisąmoninti, jog jei ukrainiečiai sulaikys Putino gaują savo žemėse, mes liksime skolingi šiai tautai, kad galime ramiai miegoti. Taip, saugo mus NATO, tačiau geriau neišbandyti, kaip veikia 5 sutarties straipsnis…

Publikuojame Varšuvos lietuvių paramos Ukrainai raštą. Laukiame žinių iš Lenkijos lietuvių bendruomenės. Tikiuosi, kad mūsų visų vardu bus išplatintas ukrainiečių paramos raštas.

Kur kreipti paramą, geriausiai klausti savivaldybėse arba mokėti pavedimu į viešai skelbiamas banko sąskaitas. Tačiau būkime budrūs, kad netaptume sukčių aukomis.

Nežinia, kokia bus situacija, kai šis „Aušros“ numeris jus pasieks, tačiau šiuo metu rusai nedaug ką nuveikę, vis puola Kijevą, kuriame yra ir Prezidentas V. Zelenskis. Žavi ukrainiečių tautos drąsa, pasiryžimas bei pasiaukojimas ir ypač Prezidento laikysena. Šlovė Ukrainai!