Irena Gasperavičiūtė

Irena Gasperavičiūtė, „Aušros” redaktorė

Jau daugiau kaip dvi savaitės praėjo, kai Rusija užpuolė Ukrainą. Kiekvieną dieną žūsta žmonės: vaikai, moterys, seneliai. Rusai nesivaržo bombarduoti gyvenamųjų namų, mokyklų, vaikų darželių, ligoninių… Gąsdina atominiu susidorojimu, gąsdina cheminiu, biologiniu ginklu. Klausomės Maskvos bažnyčios patriarcho kalbos, kuria jis laimina Putino kariuomenės veiksmus ir pamini, kad prie Rusijos reikia prijungti Moldovą, Kazachstaną, Gruziją, Baltijos šalis, nes Rusija turi būti iki Kaliningrado. Norėtųsi pabusti iš šito klaikaus sapno.

Ukraina neprisiprašo pagalbos vadinamojo Vakarų pasaulio, kuris užmerkęs akis pinigais už naftą ir dujas maitino Rusijos armiją. Bent jau užverti dangų, kad nebūtų bombarduojami vaikai… Kaip skelbiama, nuo karo pradžios jų žuvo jau daugiau negu 70! Per pastarąsias dvi savaites neįmanoma apie nieką kitą galvoti. Kokiu ciniku reikia būti, kad susitikime su Ukrainos užsienio reikalų ministru visam pasauliui meluotum: „Mes neužpuolėme Ukrainos“. Kalbu apie Lavrovo žodžius. Bet ir kokiais cinikais reikia būti tiems lietuviams, kurie klauso ir skelbia putinišką propagandą. Specialiai pasiklausiau tokios. Maždaug – o kam NATO per daug priartėjo prie Rusijos sienų? Juk rusai ir ukrainiečiai broliškos tautos, tai jos ir turi būti kartu. Atsipeikėkit!

Mes, paprasti žmonės, šiandien negalime būti abejingi. Mes irgi galime padėti – kiek įmanoma remti ukrainiečių tautą! Pinigais, konkrečiais daiktais, medikamentais, dirbdami savanoriais arba priimdami bėgančius nuo karo baisumo žmones į savo namus. Svarbiausia – nelikime abejingi! Šlovė Ukrainai!

Mieli skaitytojai, sveikinu su Kovo 11-ąja! Linkiu, kad į mūsų laisvę niekas niekada daugiau nepasikėsintų!