Aldona Vaicekauskienė

Punsko muziejuje „Senoji klebonija“ atidaryta paroda „Iš kartos į kartą“, skirta Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui paminėti. Jos autorės tai sertifikuota amatininkė, vilnos vėlėja Violeta Jasinevičienė iš Rokiškio ir pynimo meistrė Virginija Sebestinienė iš Alytaus. Parodoje pristatomi velti ir pinti gaminiai bei jų fotografijos ant drobės.

Parodoje eksponuojami V. Jasinevičienės veltiniai pagaminti iš natūralios vilnos. Tokie mūsuose vadinami vailokais ir buvo dėvimi šaltuoju metų laiku. Pasak Violetos, tai gerai kvėpuojantis, sugeriantis ir išgarinantis drėgmę apavas, esant nepalankiam orui, dėvimas su užmaunamais kaliošais. Kadaise veltiniai buvo plačiai paplitę tiek tarp vaikų, tiek ir suaugusiųjų. Eksponuojami darbai sukurti pagal senąsias vilnos vėlimo tradicijas, naudojant senąją veltinių vėlimo techniką. Jie atitinka sertifikuoto gaminio reikalavimus. Kitas gaminys – tai veltos skrybėlės, papuoštos tautinėmis juostomis ir povo plunksnomis. Šios skrybėlės yra viena iš lietuviško tautinio kostiumo sudedamųjų dalių. Parodai išskirtinumo ir savitumo teikia nuotraukos ant drobės, kuriose veltinis, pagamintas pagal senovinę technologiją, įgavęs daug naujų formų ir spalvų. Tai rankinė, bateliai su raišteliais, velti ilgaauliai žieminiai batai ir pan.

Violeta Jasinevičiene gimė 1966 m. vasario 17 d. Rokiškio mieste. Baigė tuometinę J. Tūbelio gimnaziją (1984 m.). Aukštąjį išsilavinimą įgijo Vilniaus Gedimino technikos universitete. Nuo 1989 m. dirba finansų srityje. Apie save pasakoja: „Būdama tiksliųjų mokslų atstovė, rankdarbiais žaviuosi ir jais užsiimu nuo tada, kiek pati save prisimenu. Vaikystės ir paauglystės vasaros praleistos lietuviškame kaime, nuolatinis buvimas gamtos ir darbščių bei kūrybingų žmonių apsuptyje leido iš arti pažinti nuo senų laikų puoselėtus tradicinius amatus (senelis, mamos tėtis, vėlė vailokus, teta audė vilnonius kilimus, lino rankšluosčius, lovatieses, rišo sodus, močiutės mezgė). Tai leido iš arti pažinti ir pačiai save išbandyti daugelyje sričių: mezgiau, siuvinėjau, siuvau ir netgi audžiau. Nuo vaikystės mezgimas buvo didžiausias mano hobis. Prieš dešimtmetį gimę pirmieji gaminiai iš karštos vilnos – šlepetės, pirties kepurės, veltinukai, šiandien yra mano pomėgis, mano laisvalaikis, mano geras laikas. Vieni mėgstamiausių dirbinių – veltinukai, gaminami iš balto vilnos karšinio, natūralūs, žemiški, dekoruoti linu. Tai mano „arkliukas“.“

Amatininkė nuo 2014 m. aktyviai dalyvauja amatininkų ir liaudies meistrų gaminių mugėse, senųjų amatų šventėse, festivaliuose, edukacijose, parodose, demonstruoja senąjį vilnos vėlimo amatą, veda edukacijas. Pirmąją personalinę parodą surengė 2018 m. Tais pačiais metais buvo apdovanota Lietuvos Respublikos Seimo nario sidabro ženkleliu „Atkurtai Lietuvai 100“ ir padėka už aktyvumą, veiklumą, praeities tradicijų ir dabarties kūrybišką perteikimą, tradicijų puoselėjimą. Nuo 2017 m. kasmet dalyvauja Respublikinėje konkursinėje liaudies meno parodoje „Aukso vainikas“.

Ateities planai, kaip pasakoja autorė – „daug daug veltinio… Viliuosi, kad vilnos vėlimas ir ateityje garsės kaip vienas iš tradicinių lietuvių amatų, daugelį šimtmečių buvęs kasdienė būtinybė, šiandien įgijęs kitų pavidalų ir prasmių, sėkmingai bus perduodamas IŠ KARTOS Į KARTĄ“.

Kita parodos autorė, Virginija Sebestinienė, gimė 1977 metais Kaišiadoryse. Pynimo amatą paveldėjo iš senelio Stasio Bačinsko, kuris mokėjo pinti. Tačiau savo mokytoju laiko kaimyną Algirdą Gudaitį, kuris, pastebėjęs jos susidomėjimą, pamokė ir pasiūlė pabandyti pinti pačiai. Jau pirmieji mėginimai buvo visai sėkmingi, tad sulaukė kaimyno pagyrimo. Tai pastūmėjo gilintis į pynimo subtilybes. Būdama septintoje klasėje, pradėjo lankyti pynimo būrelį Alytaus mokinių kūrybos centre. Baigusi Alytaus Likiškėlių vidurinės mokyklos devynias klases, suprato, jog pynimas yra jos pašaukimas. Dėl šios priežasties 1992 m. pradėjo mokslą Alytaus dailiųjų amatų mokykloje. Vienu metu mokytis ir 10–11 klasėse, ir dailiųjų amatų mokykloje nebuvo lengva, tačiau geri norai nugalėjo sunkumus. 1994 m. Alytaus dailiųjų amatų mokykloje mokslus baigusi įgijo pynėjos iš vytelių specialybę.

V. Sebestinienės eksponuojami darbai tai ne tik sertifikuoti krepšiai, sukurti pagal senąsias pynimo tradicijas, naudojant senąją pynimo techniką, skirti kasdienei buičiai (bulvėms ir kitoms daržovėms, obuoliams, uogoms bei grybams rinkti). Pynimo meistrė atkuria senovėje pintus gaminius iš nežievintų vytelių. Savo dirbiniuose ji nieko nekeičia, juos išlaiko tokius, kokius paliko protėviai. Pavyzdžių radusi muziejuose, ištyrinėjusi senąsias pynimo tradicijas – formas ir techniką, įkvėpta Lietuvos liaudies buities muziejaus muziejininkės Janinos Samulionytės, specialiai šiai parodai meistrė atkūrė kai kuriuos eksponatus, kurių šiomis dienomis nebepina nė vienas pynėjas. Tai pintinėlė raikytai duonai į stalą patiekti (kartais į ją įsidėdavo maisto ir pasiimdavo kelionei), apipintas stiklinis butelis žibalui laikyti su iš vytelių išpinta ąsa, pintinėlė šutintoms bulvėms su lupynomis paduoti į stalą, Dzūkijoje gerai pažįstamos pintinėlės su mažomis angomis ir lankeliais, skirtos džiovintiems lazdyno riešutams laikyti. „Vaikai miškuose pririešutaudavo šitas pintinėles ir su visais riešutais pakabindavo ant aukšto, kad iki Kalėdų riešutai išdžiūtų, jų nepasiektų pelės“, – pasakojo Virginija. Netoli Jakėnų kaimo augo lazdynų krūmai. Vadinta Lazdynėlių kalnu. Miške riešutus rinko į kišenes. Brolis ir sesuo riešutaudavo. Riešutus skaičiuodavo kapom, po 60 vnt. Visi rinkusieji juos suskaičiuodavo ir supildavo į „kiaušinį“, nupintą iš žilvičio vytelių. Kai baigiasi riešutavimas, jį užakuoja žilvičiu, užpina. Anga buvo tokio dydžio, kad lįstų ranka. Pilno neteko pririnkti. „Kiaušinį“ pakabindavo ant namo aukšto. Riešutai palengva išdžiūdavo. Juos valgydavo per Kūčias. Atsineša „kiaušinį“, praardo užpynimą, išpila riešutus, kiekvienas susideda į krūvutes ir susiskaičiuoja, ar tiek, kiek įdėjo. Paskui ant Kūčių stalo šiene padaro duobutę ir į ją supila riešutus. Duoda jų tėvams, bobutei. Apie savo pomėgį riešutauti ir pinti pati autorė sako: „Mėgstam ir mes dabar nuvažiuoti ir prisirinkti riešutų. Sūnus Sigitas važiuoja į Mielupį riešutauti. Šiuo metu visą savo laisvą laiką skiriu pynimui. Pirmąją savo darbų parodą surengiau 2013 m. Lietuvos tautodailininkų sąjungos Alytaus skyriaus tautodailės dirbtuvėse. Tais pačiais metais pristačiau savo darbus regioninėje tautodailės parodoje „Aukso vainikas“ bei pelniau padėkos raštą. Nuo 2005 m. dalyvauju įvairiose mugėse, miesto šventėse, kuriose prekiauju savo pintais gaminiais. Taip pat demonstruoju amatą. Nuo 2014 m. esu Lietuvos tautodailininkų sąjungos Dzūkijos skyriaus narė. 2015 m. gavau Tautinio paveldo produkto sertifikatą 033AG11.01.01.03 (I grupė – tradiciniai gaminiai). 2020 11 16 Dargužių amatų centre surengiau parodą „Pinti gaminiai“.“

Į kūrybinį procesą įsijungia tiek Violetos, tiek Virginijos šeimos nariai. Virginijai talkina vyras, sūnus, dvi dukros, mama, o Violetai – vyras, tėvai, vaikai ir net anūkai.

Pasak amatininkių, parodos „Iš kartos į kartą“ sėkmė – tai, kas daroma, daroma su meile, atsidavimu kūrybiniam procesui, puoselėjant, kas atsinešta iš praeities. Populiarindamos senuosius vilnos vėlimo ir pynimo amatus, vesdamos edukacinius užsiėmimus, demonstruodamos tradicinius amatus festivaliuose, mugėse, folkloro šventėse, jos turi vieną tikslą – savo amatą ir patirtį perduoti vaikams bei anūkams, kitaip sakant, tai, ką pavyko išsaugoti, perduoti IŠ KARTOS Į KARTĄ.