Rusijos Federacijos ambasada Vilniuje

Irena Gasperavičiūtė, „Aušros” redaktorė

Jau daugiau kaip mėnuo vyksta karas Ukrainoje. Tokio žiaurumo, koks šiuo metu ten matomas, Europoje seniai nėra buvę. Neva „speciali karinė operacija“ virto gyventojų genocidu: vaikų žudymu, žmonių marinimu badu, trėmimu, miestų griovimu, žemės ūkio naikinimu, visko sulyginimu su žeme… Kas įdomiausia, apie 70 proc. rusų tautos pritaria savo vadui. Matyt, mes nesuprasime jų mąstysenos, o jie mūsų.

Vėl primename apie tai, kas vyksta Ukrainoje, ir priminsime, kol ukrainiečiai nenugalės. Mums reikia įsisąmoninti, kad Ukrainos tauta kenčia ir kovoja taip pat už mus. Jei jie sustabdys barbarą, gal tas neįžengs į mūsų namus. Todėl nenustokime remti kovojančios Ukrainos. Gal šią vasarą mažiau prabangiai paatostogaukime ar mažiau porų batų nusipirkime. Šiuo metu pats laikas peržvelgti savo vertybes ir pasvarstyti, kas iš tiesų yra prasminga, o kas niekalai. Ne vienas Lietuvos vyras išėjęs kovoti į Ukrainą. Tai mums priimti bėgančią moterį su vaiku ar paremti finansiškai – ne toks ir didelis išsižadėjimas.

Šią sunkią akimirką lenkų tauta sugebėjo į tolimesnį planą nukelti ilgai puoselėtas savo istorines nuoskaudas ir paremti ukrainiečius iš esmės. Manau, kad tiek Lietuva, tiek Lenkija išlaikė šį egzaminą, ko negalima pasakyti apie kai kurias kitas Europos valstybes. Ypač tie, kurie gyvena prabangiausiai, nėra linkę nei kiek atsisakyti savo patogumo, kad padėtų kenčiantiems ir žūstantiems vaikams. Apmaudu.

Tad nekeiksnokime išvydę pakilusias kainas ar didesnes sąskaitas už kurą. Džiaukimės, kad po mūsų dangų skraido sugrįžtantys gandrai ir gervės, o ne bombonešiai.

Sveikinu su pavasariu!