Irena Gasperavičiūtė

Irena Gasperavičiūtė, „Aušros” redaktorė

Šiemet Velykų nebus. Jas nusinešė Buča, Mariupolis, Iziumas… Susitiksime prie stalo, valgysime ir gersime, ir šventinis maistas strigs gerklėje, prisiminus, kad Mariupolyje mirštama iš bado…

Šiemet Velykų nebus, nes ar galima džiaugtis matant Bučoje besimėtančius batelius… Jau nesužinosime, kur vaikai su jais būtų nuėję…

Šiemet Velykų nebus. Nors marginsime margučius, matysime, kaip pražysta narcizai, sugrįžta pavėlavę ar kur Ukrainoje pasiklydę paskutiniai šio krašto gandrai.

Šiemet Velykų nebus, ir nežinia, kada jos sugrįš. Gal tik tuomet, kai bus atpirkta šiandienos žmogžudžių kaltė ir kaltė išdidžiai tylėjusių pasaulio didžiųjų.

Šiemet Velykų nebus, nes per daug šiandienos pasaulyje pilotų, kurie nusiplauna rankas ir sugeba nematyti rėkiančio skausmo…

Šiemet Velykų nebus, nes kiekvienas kenčiantis Ukrainoje yra mano ir tavo brolis. Skaitau apie įvykius Ukrainoje ir matau Rainių miškelį, Sibiro tremtinius, Sausio 13-ąją… Ar kas atsakė už anuos žiaurumus? Ar gavo atpildą skriaudėjai? Ar buvo atlyginta kančia? Žaizda užgijo, randas liko.

Velykų daugiau nebebus, kol Rusija neatsakys už savo „darbus“, kol ji didžiuosis savo „karių pasiekimais“, kol žudymą vadins didvyriškumu. Kol melas bus didesnis už tiesą.

Bejėgiškumas. Ar galima nematyti, nežiūrėti, neskaityti, kad pačiam būtų lengviau? Negalima. Kai nežinome, dar nereiškia, kad tai nevyksta. Žinoti! Ir jausti – tai pirmoji mūsų žmogiškoji pareiga. Liudyti ir niekada neužmiršti – antroji.

Antrasis pasaulinis karas, pažįstamas iš vadovėlių ir liudininkų pasakojimų, tęsiasi Ukrainoje. Ar žino kas, kaip jį sustabdyti?

Su šv. Velykomis!