dav

Ateina pavasaris, iš žiemos miego pabunda žemė, iš kapo prisikelia Kristus. Velykos, Velykos atėjo! – gaudžia bažnyčių varpai. O kokios Velykos būtų be margučių?

Nuo neatmenamų laikų įvairiais būdais lietuviai ir dauguma pasaulio tautų kiaušinį tapatino su gyvybingumu, atsinaujinančia gyvybe, pavasario laukimu, kada žemė vėl pabudusi atsinaujina ir pasipuošia žaliu rūbu. Po sunkios žiemos, gavėnios pasninko ateina ilgai lauktas pavasaris, sugrįžta paukščiai perėti palikuonių savam krašte. Besidžiaugiant atgimusia gamta garbinama visa, kas gyva yra ir bus. Kiaušinis – gyvybės pradas, todėl reikia atkreipti į jį dėmesį, paryškinti, papuošti, numarginti. Paprasčiausias kiaušinio puošimas – dažymas viena spalva. Mėgstamos lietuvių juoda, ruda ir jų atspalviai. Tai žemės spalvos. Žemė duoda derlių, augina maistą žmonėms ir gyvūnams.

Be saulės šviesos ir šilumos žemė neišaugintų jokio derliaus, todėl kita labai svarbi spalva – raudona (su atspalviais), simbolizuojanti saulę. Dažnai marginama ir žalia – pavasario, augmenijos spalva. Kartais naudojamos mėlyna – dangaus, vandens spalva, geltona – nokstančių javų lauko, ir dar kitos, kurias galima pasigaminti iš augalų žiedų ar kitokiais būdais.

Nudažytam kiaušiniui reikia rašto. Juos rašydavo karštu vašku ar išskutinėdavo. Margučių, audinių, mezginių, nėrinių, siuvinėjimų raštai iš dalies turi panašią simboliką. Tačiau tik iš dalies. Kai kuriuos ornamentus tikrai rasime vien ant margučių. Nors margučiai tokie trapūs, neatsparūs, jų raštai, gyvai perduodami iš kartos į kartą, apsaugoti nuo  išnykimo. Žmonės, dar nesugebantys informacijos perteikti raidėmis, žodžiais, darydavo tai pasikliaudami ženklais, kurie būdavo gerai suprantami ir suaugusiems, ir vaikams.

Kokia tų raštų simbolika? Pradėkim nuo paprasčiausio vašku parašyto taško. Vienas taškas – pradžia, lyg vienas žodis. Be kitų žodžių pasako mažai, bet kartu ir daug, jeigu pridėsime prie to savo mintis, apmąstymus, susikursime vaizduotėje labai daug dalykų. Liaudies kūryba paprasta, laki, sukelianti sąsajas su gamtos reiškiniais ir žmogaus gyvenimu. Retai matome parašytą vieną tašką. Jei sudėlioti eilėmis, apskritimais, apsupa kitas didesnes figūras arba atsiranda jų viduryje, žymėdami centrą. Jeigu aplink tašką gražiai sudėlioti brūkšneliai – tai jau saulutė, kurios šiluma ypač pavasarį labai svarbi. Dažnai viena saulutė vaizduojama viename kiaušinio gale, o kita kitame. Abi kartu galima pamatyti tik sukant kiaušinį. Gali būti ir pusė saulės spindulių – tai patekėjusi arba nusileidusi. Saulutės vaizduojamos labai įvairiai: gali būti apsuptos taškeliais, šakelėmis ir pan., gali dar supti ir du ar keturi saulės pusračiai.  Saulė vaizduojama ir svastikos būdu – tai per dangų riedančios, judančios saulės simbolis. Kiti dangaus kūnai – žvaigždutės, mėnulis – rečiau aptinkami.

Kartais kiaušinio lauką raštai dalija į dvi dalis. Smailas galas – dangus, bukas galas – žemė. Danguje išraižomi dangaus kūnai, angelai, paukščiai, žemėje augalų šakelės, paukščių pėdutės. Margutyje atvaizduojamas visas pasaulis ar jo dalis. Kartais kiaušinio laukas gali būti dalijamas ir kitokiu būdu: į dvi lygias dalis, įstrižai, į keturias ir daugiau dalių.

Geometrinės figūros – tai kvadratai, rombai, trikampiai, apskritimai. Margučių, kaip ir audinių, raštuose kvadratas, rečiau apskritimas apibrėžia artimiausią žmogaus erdvę: kiemą, laukus, kaimą, dar vadinamus gyvenimais. Mano laukas – mano gyvenimas, kaimyno laukas – jo gyvenimas. Tai pastovumo ir stabilumo simbolis. Kvadratas dar gali nusakyti ir pasaulio kryptis. Retai aptinkamas trikampis – tai kitimo simbolis, kartais dar nusakantis Dievo apvaizdą ir globą. Du trikampiai, susijungę į rombą – vyriškasis ir moteriškasis pradai.

Kita figūra – kreivė, susisukusi į „s“ raidę, panaši į žaltį ir vadinama žalčiuku. Tai gyvybingumo, judėjimo, veiklos ženklas. Žalčiukas kartais apsiveja aplink visą kiaušinį ir pereina į spiralę. Tai besikeičiančio žmonijos gyvenimo virsmas.

Daugelio tautų mėgstamas gyvybės arba pasaulio medžio simbolis, kuriame vaizduojamas šis ir anas pasaulis. Šio pasaulio elementai kyla į viršų medžio šakomis, lapais, žiedais, o anas pasaulis paslėptas šaknyse, primena mūsų protėvių vėles, kurios ir Velykų proga lanko mus. Šiam pasauliui priklauso besiruošianti sužaliuoti visa augmenija. Raižomos rūtų, žilvičių ir medžių šakelės, kartais ir eglės – amžinojo gyvenimo simbolis.

Skutinėtuose margučiuose aptinkame ir gyvūnijos pasaulį: paukščiukus, zuikučius, voveraites, jau minėtus žalčiukus. Tai ir gamtos atgimimo pranašai, gyvybingumo simboliai.

Tai tik keletas tradicinių margučių raštų reikšmių. Jų yra daug daugiau. Svarbu išsaugoti juos kasmet marginant ir perduodant kitoms kartoms savo šeimose. Svarbu dalintis raštais ir marginimo būdais savo bendruomenėje, kad tame mažame ir trapiame daiktelyje išlaikytume dalį tautos savasties.

Saulutės. Taškeliai. Linijos. Paukščių pėdutės. Žvaigždutės. Eglutė. Kiti raštai