iš kairės: LR užsienio reikalų ministras V. Ušackas, PLB pirmininkė R. Narušienė, LR Premjeras A. Kubilius, PLB vicepirmininkas P. Maksimavičius. 2009 m.

Petras Maksimavičius

Prieš keliolika metų viename interviu lietuviškam žurnalui tuo metu Pasaulio lietuvių bendruomenei (PLB) vadovavusi Regina Narušienė sakė: „<…> atsimenu, kai apleidom Lietuvą, mano tėvai visuomet kalbėjo: grįšim už savaitės, grįšim už dviejų, grįšim, grįšim, grįšim…“ Jos tėvai negrįžo, tačiau R. Narušienė, atgimstant Lietuvai, kai tik atsirado galimybės, vis dažniau į ją grįždavo. Po kurio laiko Vilniuje, Daukanto aikštėje, įsigijo butą, dėl kurio vietos (priešais esanti Prezidentūra) kartais susilaukdavo kandžių pastabų. Buvo metas, kai į sugrįžtančius iš Vakarų į Lietuvą buvusius karo pabėgėlius žiūrėta savaip. Gal dėl to, kad jie, didžiulio entuziazmo vedami, pernelyg įkyriai siūlydavo keisti Lietuvoje posovietinę tvarką, o gal todėl, kad beformuojantys to meto politinę sistemą ir krašto ekonomiką vis labiau nenorėjo girdėti iš anapus Atlanto atvežtų patarimų. Tas jau mano minėtas butas nebuvo skirtas nuolatiniam gyvenimui. Iš jo patogu buvo pasiekti svarbiausias Lietuvos valstybės institucijas – pėsčiomis nueiti į Prezidentūrą ar Vyriausybės kanceliariją. Kai R. Narušienė pradėjo vadovauti PLB, tame bute kartu su kitais PLB nariais dažnai iki paryčių rengdavome įvairių rezoliucijų projektus, strategijas, suvažiavimų darbotvarkes. Ten 2008 m. redaguoti lietuvių bendruomenių protesto laiškai pasaulio vyriausybėms dėl Rusijos agresijos prieš Gruziją, raginimai JAV stiprinti NATO pajėgų parengtį Lietuvoje, taip pat kreipimaisi į Lietuvos ir Lenkijos institucijas dėl Lenkijos lietuvių švietimo ar su istorijos paveldu susijusių problemų. R. Narušienė labai nuoširdžiai rėmė mūsų kraštą. Visada norėjo, kad PLB valdžiose būtų Lenkijos lietuvių atstovų. Manė, jog mūsų charakterio bruožai, istorinė patirtis, lietuvybės suvokimas naudingas kituose pasaulio kraštuose gyvenantiems lietuviams ir ta patirtimi reikėtų dalintis. O gal ir todėl, kad jos vyro šeima gyvenusi visai netoli Punsko ir 1920 metais, besitęsiant lietuvių ir lenkų kariniam konfliktui, nusprendė emigruoti į JAV.

Kai 2006–2012 m. ėjau PLB vicepirmininko pareigas, teko iš arti matyti R. Narušienės ir jos kartos bendradarbių darbą. Tada labai daug išmokau. Pasaulio lietuvių bendruomenėje tuo metu reiškėsi daug patyrusių, politiškai išprususių ir įvairias gyvenimo negandas mačiusių lietuvių. Tai buvo ta karta, kuri žinojo, kodėl 1949 metais reikėjo paskelbti Lietuvių chartą ir kodėl joje įrašyti patarimai, kaip išlikti lietuviu, vis dar aktualūs. Kai pasiekė žinia, jog R. Narušienė 2022 m. balandžio 25 d. iškeliavo Anapilin, supratau, kad praradome mūsų krašto didelę rėmėją. Ji atstovavo tai lietuvių kartai, kuriai niekada nereikėjo aiškinti, kas tos Lietuvos etninės žemės ir kodėl visos programos, raginančios mus sugrįžti ir integruotis į Lietuvos politinį gyvenimą, atrodo keistos ir beprasmės.

iš kairės: LR Prezidentas V. Adamkus, PLB pirmininkė R. Narušienė, PLB vicepirmininkas P. Maksimavičius. 2007 m.

Regina Narušienė gimė 1936 m. spalio 12 d. Kaune. Prasidėjus sovietų okupacijai, dar būdama vaikas, su šeima pasitraukė į Vakarus. Pradinę mokyklą baigė Augsburge, Vokietijoje, gimnaziją – Čikagoje. JAV baigė politikos mokslus Ilinojaus universitete, įkūrė advokatų kontorą. Nuo 1990 m. pradėjo aktyviai reikštis JAV lietuvių bendruomenėje, 1995–2002 m. buvo Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos narė, 2006–2012 vadovavo Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybai, buvo jos pirmininkė.

Ne viename interviu R. Narušienė pabrėždavo, kad po 1989 m. atvykusi į Lietuvą pamatė ją šiek tiek kitokią, nei atrodė iš tėvų pasakojimų. Pajuto, kad sovietų okupacija padarė daug žalos lietuvių visuomenei ir turės praeiti nemažai laiko, kol atsiras suvokimas, kiek daug skausmo patyrė patekusieji į Sibiro platybes ir kaip atrodė tikras gyvenimas tų, kurie pasirinkdami karo pabėgėlių kelią traukėsi į Vakarus. Tikino, kad nors pasitraukimas į Vakarus dažniausiai leisdavo išsaugoti gyvybę, tas kelias absoliučiai daugumai nebuvo rožėmis klotas. Todėl jautė pareigą pagal savo išgales padėti Lietuvai stiprinti nepriklausomybę, dalijosi vakarietiško gyvenimo patirtimi ir telkė įvairiuose, dažnai labai skirtinguose kraštuose gyvenančius lietuvius bendram tikslui – lietuvybės išsaugojimui. „Kai atvažiavau į Lietuvą pirmą kartą, apie 1989 metus, visi į mane žiūrėjo kaip į užsienietę, ir aš galvojau: Dieve, tiek metų aš buvau lietuvė ir dabar praradau lietuvybę grįžusi į Tėvynę. Tai buvo skaudu. Jeigu tėvai būtų likę, būtų atsidūrę Sibire“, – teigė.

R. Narušienė mokėjo vadovauti PLB valdybai. Tuo metu joje dirbo įvairių kartų ir įvairią lietuviškos veiklos patirtį turinčių žmonių. Ypač atsiminsiu gebėjimą išklausyti, gerbti kito žmogaus nuomonę, siekti kompromiso dėl svarbiausio tikslo. Tai nebuvo pataikavimas, aklas tikėjimas tik bendraminčių patarimais ar bandymas dėl šventos ramybės nutylėti bendruomenės bėdas. Labai dažnai pasitaikydavo skirtingų nuomonių, pasigirsdavo kritikos, tačiau tai negriaudavo pagrindinės veiklos krypties. Matyt, tai lėmė kitokia bendravimo ar vadovavimo kultūra, kurią R. Narušienė „atsivežė“ į Lietuvą iš Vakarų pasaulio. Ji labai norėjo, kad lietuviai galėtų susipažinti su kitokiais (negu tie, kurie egzistavo sovietmečiu) valdymo metodais, požiūriu į žmogų, suvoktų, kas pagal vakarietiškus standartus, turi turėti lemiamą balsą valstybėje. „Aš noriu, kad žmonės suprastų savo galią, suprastų, kad jie išrenka Seimą, kuris pagal tarptautinę teisę parlamentinėje valstybėje yra aukščiausias valdymo organas ir vykdo žmonių valią. Tačiau net Seimas šios savo teisės nesupranta ir, prieš darydamas sprendimus, kreipiasi į Konstitucinį Teismą, atiduoda savo galią.“ Taip R. Narušienė kalbėjo apie Lietuvos Respublikos Seimo ir Konstitucinio Teismo sąveiką.

Ji dėjo daug pastangų, kad pristatytų PLB nuomonę dėl Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo svarbos Lietuvos ateičiai. R. Narušienė suvokė, kaip tendencingai ir nuosekliai buvo siekiama įtikinti visuomenę, kad PLB nori daugybinės Lietuvos pilietybės įtvirtinimo Lietuvoje, kas, pasak jos, būtų žalinga ir pavojinga valstybei. Visada kartodavo, kad PLB nesiekia įteisinti daugybinės pilietybės, ji nori uždrausti Lietuvos migracijos valdininkams atiminėti iš Lietuvos piliečio gimimu įgytą pilietybę. Tačiau kovoti su plačiai, o kartais ir tyčia Lietuvos žiniasklaidoje vartojamais žodžiais „dviguba“, „triguba“… pilietybė buvo beveik neįmanoma. Ypač tada, kai tokias sąvokas, net nesusimąstydami apie jų daromą žalą, vartodavo patys lietuvių bendruomenių nariai, jaunesnės kartos emigrantai.

R. Narušienė ilgus metus įvairių komisijų posėdžių metu atkakliai gynė „integralios tautos“ koncepciją. Ragino šią sąvoką vartoti ir tuo pagrindu rengti įvairias strategijas, kurios padės lietuvius suburti bendram darbui. Manė, kad vis intensyvėjant globalizacijos procesams reikia lietuvius integruoti, o ne globalizuoti. Pabrėždavo, kad neįmanoma sukurti vienos strategijos, kuri padės skirtinguose žemynuose, politinėse sistemose ar kultūrinėse terpėse gyvenantiems lietuviams išlikti lietuviais ir prisidės prie Lietuvos geresnės ateities kūrimo. Tuometinei A. Kubiliaus vadovaujamai vyriausybei pasiūlė, kad PLB parengsianti strategijos projektą. Strategija remsis kiekvieno krašto specifiniais poreikiais, o tuos poreikius identifikuos pačios bendruomenės, atsižvelgdamos į padėtį ir ilgalaikes išlikimo perspektyvas savame krašte. Argumentavo, kad tai padės lengviau suprasti pokyčius, kurie vyksta lietuvių bendruomenėse, efektyviau bus panaudotos diasporai skiriamos lėšos ir bus galima žymiai efektyviau vykdyti valstybės politiką šioje srityje. Tokia strategija buvo parengta, o surinkti duomenys ir lietuvių bendruomenių pateikti pasiūlymai buvo visapusiškai naudingi.

Kaip jau minėjau, Regina Narušienė labai rėmė mūsų kraštą, visada domėjosi mūsų kultūros, švietimo reikalais bei Lenkijos valstybės institucijų požiūriu į šalies lietuvius. Džiaugėsi, kad 2005 m. Seinuose pradėjo veikti lietuviška „Žiburio“ mokykla. Eidama PLB pirmininkės pareigas, lankėsi mūsų krašte. Neprašė surengti iškilmingą koncertą ar pasirūpinti žiniasklaidos dėmesiu. Atvyko privačiu automobiliu ir Lenkijos lietuvių bendruomenės atstovų lydima aplankė gražiausias Seinų-Punsko-Suvalkų-Vižainio krašto apylinkes. Sakė, jog norėjo pamatyti, kaip pas mus atrodo Lietuvos gamtovaizdis, ūkininkų dirbami laukai, piliakalniai, ežerai, pakelių kryžiai, apie kuriuos dažnai girdėdavo gyvendama svetur.