Kazimieras Baranauskas

Kazimieras Baranauskas

Po ilgų ir audringų istorijos vingių Suvalkų miesto lietuvių bendruomenė šiemet išgyvena ypatingą laikotarpį, iškilmingai švenčia Lenkijos lietuvių draugijos Suvalkų skyriaus 60-metį, ketvirtinio leidinio „Suvalkietis“ 30-metį ir ilgai lauktos sielovados lietuvių kalba 30-ąsias metines. Šios šventės užvaldė suvalkiečių protus ir širdis.

Apie leidybą lietuvių kalba LLD Suvalkų skyriaus valdyba svarstė jau 1991 m. Tačiau sausio 13-osios įvykiai, vėliau sudėtinga ekonominė padėtis Lietuvoje, finansų stoka idėjos įgyvendinimą privertė atidėti. Po metų suvalkiečiai, minėdami skyriaus veiklos 30-metį, pasišovė savo lėšomis išleisti bent kuklų biuletenį. Redaktoriaus pareigos patikėtos Kazimierui Baranauskui.

1992 m. pavasarį, gegužės 5 d., suplasnojusi pirmoji kregždė paskelbė „Suvalkiečio“ gimtadienį. Leidinukas neatsitiktinai pavadintas autentišku Suvalkijos (Sūduvos) senbuvių vardu. To dar nepakako. Įvyko kitas stebuklas – Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje pradėtos atnašauti pamaldos lietuvių kalba. Po gimnazijos bažnyčios skliautais jausmingai skambėjo giesmė „Marija, Marija“. Iškilmingas renginys įvyko 1992 m. gegužės 17 d.

Naujos veiklos pradžia nebuvo nei paprasta, nei lengva. Reikėjo parengti leidinio metmenis, suburti bendradarbių komandą, rasti leidėją ir lėšų spausdinimui. Netrukus susitelkė būrelis savanorių, plunksnos mėgėjų – uolūs suvalkiečiai Gintautas Marcinkevičius, Kostas Leončikas, Teresė Uzdilaitė, Juozas Vaznelis. Kiek vėliau prisijungė kiti rašantieji: Elė Staskevičienė, Aldona Šabalaj, Pranas Sovulis, Dalia Grigutienė, Birutė Burdinaitė-Ołów. Neatsisakė ir jaunoji karta: Irena ir Inga Kavaliauskaitės, Ramona Vilkelytė, Joana Grigutytė, Povilas Vasilčik ir kiti. Jie klojo kūrybinės veiklos pamatus.

Pirmieji aštuoni numeriai buvo A5 formato, kopijuoti, nedidelio tiražo. „Suvalkietis“ išeidavo du kartus per metus. Paskui leidinį sutiko spausdinti Punsko „Aušros“ leidykla. Tai buvo jau A4 formato žurnalas, leidžiamas 300 egz. tiražu. Kalbą tvarkė Algis Uzdila, su spausdinimu susijusius reikalus – „Aušros“ techninis redaktorius Sigitas Birgelis, abu punskiečiai. Vėliau kalbą ėmė tvarkyti suvalkietė Birutė Burdinaitė-Ołów.

Po penkerių metų, 1997-ųjų pabaigoje, redaktoriaus pareigos kuriam laikui patikėtos bendražygiui Gintautui Marcinkevičiui. Žurnalas įformintas teisme kaip oficialus, suteikiant jam Suvalkų lietuvių ketvirtinio leidinio statusą. Nuo 1998 m. jis pasirodo reguliariai 4 kartus per metus. Atsiradus daugiau rašančiųjų, ypač iš savųjų būrio, leidinys tobulėjo, tematika plėtėsi, prenumeratorių daugėjo, tad ir tiražas padidėjo iki 500 egz.

„Suvalkietis“ rengiamas, galima sakyti, visuomeniškai. Rašo visi, kas moka ir turi noro, etatinių žurnalistų nesama. Leidinio tematika įvairi, jis be numatytos krypties, skirtas visai krašto bendruomenei. Jame spausdinami straipsniai apie Suvalkų miesto, krašto praeitį ir dabartį, svarbiausius įvykius iš Lietuvos gyvenimo.

Rašančiųjų ratas palaipsniui plėtėsi. Dažnesnis bendravimas su meno, kultūros ir literatūros atstovais paslaptingos Suvalkijos (Sūduvos) aplinkoje padėjo plačiau atsiskleisti ne vienam savamoksliui, būsimam kūrėjui, svajokliui. Be abejo, prisidėjo ir 2000 m. Petronelės Babkauskaitės iniciatyva įsteigtas, kelerius metus veikęs Lietuvių literatūros ir Lietuvos istorijos būrelis, jo dalyvių susitikimai, diskusijos.

Kasmetinis dalyvavimas Poezijos pavasario renginiuose Punske arba skaitymuose Suvalkuose ir ypač Šiurpilio piliakalnio papėdėje bei prie Šveicarijos pilkapyno atvėrė dar platesnius horizontus, paskatino plunksnos mėgėjus „specializuotis“, rengti medžiagą pagal išsilavinimą ar pomėgius.

Pravartu paminėti dažniausiai rašiusius ir teberašančius bei jų gvildenamą tematiką. Tai: Gintautas Marcinkevičius – kaimų ir dvarų istorijos, turizmas, Kostas Leončikas – kronikininkas, švietimo ir sporto tematika, Pranas Sovulis – mitologija, krašto praeitis, liaudies pasakos, mėgėjiška poezija, Juozas Vaznelis – rezistencija, saviveikla, proza vietine dzūkų tarme, Teresė Uzdilaitė – sielovada, skyriaus kronika, Elė Staskevičienė – biografijos, siluetai, Genutė Pečiulytė – poezija ir proza su tapybos elementais, Kazimieras Baranauskas – ekonomika, kraštotyra, publicistika, kiek vėliau prisijungusi punskietė Onutė Virbylienė – kultūra ir švietimas, tarptautinis bendravimas.

Nuo 2005 m. „Suvalkietį“ redaguoja pirmasis jo redaktorius Kazimieras Baranauskas. Leidinys, praturtintas naujais projektais, veiklos kryptimis, kito. Kurti paskatinti suvalkiečiai 2007 m. išleido pirmą knygą gimtąja kalba „Suvalkų lietuviai“. Po metų, kitų atsirado daugiau plunksnos mėgėjų, jie pradėjo drąsiau reikštis, kurti ir leisti kaimų monografijas, poezijos rinkinius. Nemaža įtakos turėjo ir naujų vėjų įpūtė draugiškas bendravimas su literatais iš Lietuvos: Alytaus „Tėkmės“, Marijampolės „Sietyno“, Kalvarijos „Rasos“ poetais ir rašytojais.

Per pastaruosius metus Punsko „Aušros“ leidyklai padedant suvalkiečiai parašė ir išleido iš viso 13 knygų ir albumėlį, tarp kitko, 2015 m. bendradarbiaudami su Lietuvos literatais – poezijos ir prozos almanachą „Vienybės dvelksmas“. Turima ir asmeninių pasiekimų, mėgėjiškos kūrybos pavyzdžių, antai P. Sovulis parašė ir išleido keturias knygas, K. Baranauskas tris, E. Staskevičienė ir G. Marcinkevičius po vieną. Tai kaimų ir miestelių istorijos žinios su krašto praeities elementais, pateiktos kiekvienam skaitytojui suprantama forma, taip pat jauniems, siekiantiems aukštesnių skrydžių, istorikams.

Šalia literatūrinių bandymų, kukli, be etatinių darbuotojų redakcija, nepabūgusi krizių negandų, reguliariai ruošė ir leido keturiskart per metus žadėtą skaitytojams ir jų laukiamą „Suvalkietį“. Nors leidinys nėra mokslinio pobūdžio, jis gana populiarus ir ypač tarp kaimo žmonių užpildo švietėjišką spragą.

Iki 2022 m. gegužės 5 d. pasirodė 109 žurnalo numeriai. Tai nėra daug, tačiau Suvalkų lietuvių bendruomenėje (apie 1000 gyventojų) „Suvalkietis“ atliko savo vaidmenį, ir manoma, kad jis dar ilgai tarnaus Suvalkų krašto žmonėms. Pirmo numerio įžangoje redaktorius rašė apie savo svajonę, kad „šis pirmas numeris nebūtų ir paskutinis“. Svajonė išsipildė… Skaitytojams pasinaudoti „Vienybės“ klube eksponuojamas „Suvalkiečio“ 1992–2021 m. numerių komplektas (5 tomai).

Žurnalo likimą lėmė ne vien entuziastų svajonės, bet ir finansiniai ištekliai, kurių skyrius neturėjo. Lietuvos Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui, Lenkijos lietuvių draugijai, Punsko „Aušros“ leidyklai bei uoliems bičiuliams iš Lenkijos ir užsienio remiant, leidinys sistemingai, reguliariai pasirodydavo. Jiems visiems, taip pat kompanionams, nenuilstamiems korespondentams, kūrėjams ir patarėjams tariu nuoširdžiai lietuviškai ačiū.

Šiandien galima konstatuoti, kad „Suvalkiečio“ redakcijos svajonė išsipildė, savita misija įvykdyta su kaupu. Nežinau, kiek Jūs, mielieji, šios istorinės kelionės dalyviai… Po itin ilgo ir liūdno Sūduvos praeities tarpsnio leidžiant šį pirmą leidinį lietuvių kalba Suvalkų padangėje, manoma, atliktas reikšmingas ir prasmingas švietėjiškas darbas.