Irena Gasperavičiūtė

Irena Gasperavičiūtė, „Aušros” redaktorė

Nors ir pats gražiausias laikas akiai, mintys krypsta kitur. Sugrįžome į įprastą gyvenimą – vėl šokame ir dainuojame. Ir užmirštame paklausti savęs, ar to pakanka, kad išliktume… Štai interneto platybėse sklando Lenkų kalbos ir lenkų bendruomenės Lietuvoje išsaugojimo ir vystymo strategija „Vilniaus kraštas 2040“. Pirmajame puslapyje išvardyti rengėjai: Lenkijos senatas, fondas „Pagalba lenkams Rytuose“, Lenkijos ministro pirmininko kanceliarija, Lietuvos tautinių mažumų departamentas. Dokumentas numato, kaip kelti lenkų kalbos prestižą, kaip padaryti lenkiškumą patrauklų, kad jis savaime skatintų norą išsaugoti tapatybę.

Tačiau čia ne vieta aptarinėti visą dokumentą. Bet akivaizdžiai kyla klausimas, kodėl skirtingai žiūrima į užsienio lietuvius ir vietos lenkus. Lietuviai skatinami būtų „globaliais“ – net ir programa, skirta užsienio lietuviams, pavadinta „Globali Lietuva“, o lenkų tapatybė puoselėjama ir skatinama. Keista. Beje, gryna akimi matome, kaip visa Lietuva eina globalizacijos keliu. Bet ta globalizacija vietos lenkų lyg ir nepaliečia, jie ir toliau itin rūpinasi savo tautiškumu ir Lietuvos valstybė kaip niekad anksčiau jiems tą kelią tiesia. Kaip čia atsiranda tokie dvigubi standartai? O gal kokios nematomos, slaptos jėgos skatina lietuvių tautą saviniekai?

Šiame „Aušros“ numeryje skatinu pasiskaityti straipsnį „Ukrainos valstybingumo istorija“. Sakoma, pažinus istoriją, galima geriau suprasti dabartį. Ir nepamirškime vėl banko pavedimu paremti Ukrainą. Tai svarbu ne tik jiems, bet ir mums.

Gražios artėjančios vasaros!