Irena Gasperavičiūtė

Irena Gasperavičiūtė, „Aušros” redaktorė

Kiekvienas metų laikas turi savo žavesį, bet ir savo rutiną skirtingų profesijų žmonėms. Ūkininkams ypač orai diktuoja užimtumą. Mokytojams irgi metų laikai didžiąja dalimi diktuoja darbus. Atšilus orams ir einant atostogų link mokyklose prasideda pats įdomiausias laikas – ekskursijų sezonas. Vaikai entuziastingai laukia, kada pajudės iš namų, o mokytojai kremta nagus, ar viskas pasiseks. Ir kai išleidžia paskutinį ekskursantą sveiką ir laimingą, atsidūsta. Šiemet mokyklose gausu išvykų – pavargę nuo karantininio sėdėjimo namuose, visi suskubo naudotis laisve ir geru oru. Taigi ir mūsų „Aušros“ pastarieji numeriai gyvi išvykomis. Nenuostabu. Kiekvienas norim pasidalinti smagiai ir prasmingai praleistomis akimirkomis.

Šiame numeryje rasite ir straipsnį, nukeliantį mus į ne tokius džiugius laikus. Primename pusės amžiaus senumo Romo Kalantos istoriją ir jo auką laisvei. Šie metai paskelbti Romo Kalantos metais. Beje, jo auka gūdžiais 1972-aisiais turėjo labai didelį poveikį jaunimui, kuris jau buvo bepamirštąs Lietuvos laisvės siekius. Ir štai atsirado, kas priminė. Deja, tik tragiški įvykiai sukrečia visuomenę ir geba ją pažadinti.

Grįžkime prie šiandienos įvykių Ukrainoje. Jau lyg ir spėjome apsiprasti su besitęsiančiu karu. Žinios iš Donbaso tapo mūsų rutina ir taip nejaudina, kaip anksčiau. Neapsigaukime ir nenurimkime, neapsnūskime. Niekas nepasikeitė. Rusai nėra nė kiek mažiau pavojingi negu ligi šiol. Nepamirškime remti kovojančios Ukrainos. Geriausiai kiekvieną mėnesį, paskaičiavę, kiek kiekvienas galime skirti tam tikslui lėšų. Tik visiškai nugalėję pavojingą drakoną, savo žemėje galėsime patys jaustis saugūs.