Lazdijuose

Dalia Makauskienė

Kas buvo vakar, rytoj gali ir nebebūti. Todėl vertinti šiandieną yra be galo svarbu. Gyvenimas, gamta, žmonės – viskas keičiasi dažniau ir greičiau, nei norėtume arba spėjame susigaudyti. Mes irgi keičiamės – ar norim to, ar ne. Praėjusieji metai ir nuotolinis mokymasis ypač išvargino. Tie metai tikrai buvo sunkūs, kupini iššūkių, atnešė daug nerimo, neaiškumų ir baimės. Todėl š. m. birželio 15-oji Punsko Dariaus ir Girėno mokykloje prasidėjo džiaugsmingai. Su plačiais šypsniais veiduose, kupini optimizmo ir naujų vilčių visa mokyklos bendruomenė skubėjome į Punsko lietuvių kultūros namus kartu švęsti tradicinę Mokyklos šventę.

Pradžioje iškilmingai įnešta mokyklos vėliava. Sveikinimo žodį tarė direktorius Jonas Vydra. Jis pasveikino mokytojus, mokyklos darbuotojus, mokinius, tėvelius bei atvykusius svečius. Po oficialiosios dalies scenoje išvydome mūsų mokinukus.

Prieš lygiai šešis šimtus metų Sūduva Melno taikos sutartimi buvo visam laikui prijungta prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Minint šią svarbią datą 2022-ieji paskelbti Sūduvos metais. Punsko mokyklos bendruomenė nusikėlė į šį Pietvakarių Lietuvos erdvėse plytintį nuostabaus gamtos grožio, turtingos istorijos, kultūros ir dvasinio paveldo kraštą – Sūduvą. Etnonimas Sūduva, į pasaulio istoriją įrašytas II amžiuje, yra stebinantis perlas Lietuvos istorijos karūnoje. Amžiams slenkant susiklostė taip, kad Lietuvos valstybei atiteko tik dalis istorinių Sūduvos žemių. Ar žinojote, kad Punskas ir Seinų kraštas yra Sūduvos aukštumos pietinėje dalyje ir Suvalkijos ežeryno rytinėje dalyje?

Sūduva galinga ne tik istorija, bet ir žmonėmis. Šis kraštas kūrėsi, stiprėjo, keitė pasaulį ir stiprino pamatus Lietuvai dainomis, eilėmis, šokiu ir nuostabia gamta.

Mokiniai priminė, kad, anot istorikų ir etnologų, Sūduvos žmonės turi giliai įsišaknijusias vaišingumo tradicijas. Kadangi šiame krašte buvo geros, derlingos žemės, be jokios abejonės, jos ypač darbštiems žmonėms davė savųjų gėrybių. Gyventojai užsiaugindavo grūdų, daržovių, augino gyvulius. Gamtos turtais apdovanotame krašte net valstiečių maistas savo kokybe ir įvairove išsiskyrė iš visų kitų Lietuvos regionų. Gyventojai taip pat labai vertino ir didžiavosi vietiniuose soduose užaugintomis gėrybėmis, kuriomis palepindavo savo svečius. Vasarą buvo itin populiaru vaišinti šviežiomis žemuogėmis, mėlynėmis. Krašte itin vertintos ir vyšnios.

Sūduva akį patraukia tankiais miškais, paslaptingais šilais, kur pavėsį randa pilkasis kiškis, baisus vilkas ir gudri lapė…

Vyresnieji mokiniai priminė, kad 2022-ieji taip pat paskelbti Lietuvos krepšinio šimtmečio metais. Mūsų mokyklos bendruomenė myli šią sporto šaką. Žmonėms krepšinis patinka dėl daugybės priežasčių. Vieni mėgsta azartą ir adrenaliną, kuris juos užplūsta sergant už mėgstamą krepšinio komandą. Kiti jaučia pareigą palaikyti savo šalies rinktinę svarbiausių krepšinio čempionatų metu. Dar kitiems – tai gyvenimo būdas ar net tikrų tikriausia aistra. Kadangi krepšinis Lietuvoje tarsi antroji religija, patys dažnai panyrame į šios sporto šakos sūkurį ir mums čia būna taip gera…

Prisiminėme, kad pirmosios oficialios vyrų krepšinio varžybos įvyko 1922 m. balandžio 23 d. Kaune. Įdomu, kad pirmosios krepšinį žaisti Lietuvoje, atrodo, ėmė moterys. Jos žaidė  pagal vokiečių, o ne JAV taisykles.

Krepšinio, kaip sporto šakos, istorija, pergalės, pralaimėjimai svarbūs ne tik sportininkams ir jų treneriams. Krepšinis yra Lietuvos tapatybės dalis. Jis vertinamas kaip visuomenę vienijantis reiškinys, atnešęs didžias pergales ir skaudžius pralaimėjimus, kurie suteikia įkvėpimo kurti ateitį.

Garsiausia visų laikų Lietuvos krepšinio komanda yra Kauno „Žalgiris“. Ji įkurta 1944 metais Kaune. „Žalgirio“ sąskaitoje daugybė titulų.

Mokinukai leido panirti į krepšinio pasaulį. Trečiokas scenoje kaip tikras krepšininkas padeklamavo eilėraštį, o kiti sudainavo „Tris milijonus“. Tuo patvirtino, kad krepšinis svarbus ir mūsų lietuviškam kampeliui. „Nors neturime čia profesionalių trenerių, didelių sporto salių, tačiau kiekvienais metais suburiamos vaikų ir jaunimo krepšinio komandos. Vėliau jaunimas, tapęs vyresnio amžiaus žaidėjais, talkina rengiant turnyrus, patys dalyvauja ir organizuoja krepšinio susitikimus.“ Suprantama, kad esant tokių entuziastų, krepšinis Punsko padangėje dar gyvuos ilgai.

Prisimindami, kad esam laisva, garbinga ir vieninga tauta, mes, Punsko mokyklos mokiniai ir mokytojai, su didžia pagarba Mokyklos dieną skyrėme būtent Lietuvos krepšiniui ir Sūduvai – beribiam kraštui, kuris mus nuolat pasitinka, nuramina ir paguodžia. Juk šioje Žemėje mes gimėme ir užaugome. Čia giliai įleidžiame šaknis, atiduodame tai, ką gali duoti kiekvienas lietuvis.

Gamta – mūsų namai. Tai galime pajusti ypač gražiame Sūduvos krašte… Gausybė žalios spalvos atspalvių, tyro vandens gaiva ir užburiantys kraštovaizdžiai – Lietuvos gamtos dovanos mums. Jos, rodos, neišsemiamos.

Mūsų mokinukams nestinga energijos, vikrumo ir talento. Meno programėlės metu širdis virpino jaudinančios dainos „Vasaros naktys“, „Tu vėjo paklausk“ bei jausmingi aštuntokų šokiai. Lietuva – mūsų Tėvynė. Tai scenoje mes dar kartą įrodėme… Renginį vainikavo bendra daina „Baltas paukštis“, surinkusi ir įprasminusi pačius brangiausius mums visiems žodžius. Kaip gera, kai vėl visi esame kartu. Susikibę už rankų, laimingais žvilgsniais ir tauriomis širdimis. Džiaukimės trumpa minute, skubančia akimirka, mylėkime artimą, svajokime, siekime užsibrėžtų tikslų… „Kol dar lelijos ežere, kol dar virš upių kyla rūkas…“ Lai baltas paukštis ties galingus sparnus ir saugos, lydės mus kiekvieną dieną, žadėdamas vis geresnį rytojų…

Mokyklos diena yra tikra bendrumo šventė, todėl mūsų direktorius pabaigoje visus pakvietė bendrai nuotraukai.

Dėkojame LKN direktorei Astai Pečiulienei ir visiems darbuotojams už priglaudimą Punsko lietuvių kultūros namuose ir kantrybę.