Punske

Jurgita Stankauskaitė

Mes vis dar čia, todėl ir vėl šventėme liepos 6 dieną! Mindauginėmis vadinama šventė primena seną Lietuvos istoriją, kuomet mūsų Tėvynė sulaukė pirmo ir vienintelio karūnuoto valdovo. Šiemet Punsko krašto lietuviai šią dieną šventė dvigubai. Pirmiausiai Punsko lietuvių kultūros namuose vyko ilgai lauktas ir brandintas „Jotvos“ koncertas. Kelis gražius dešimtmečius gyvuojantis ir kelias šokėjų kartas jungiantis choreografinis sambūris su vadove Kornelija Mauliūte po ilgos dvejų metų pertraukos vėl išėjo į LKN sceną. Paprastai visų „Jotvos“ šokėjų koncertą su malonumu pavykdavo stebėti Motinos dienos proga, bet pandeminis laikotarpis neleido tęsti tradicijos, todėl pernai ir užpernai „Jotva“ būrėsi gamtoje, eksperimentuodama, kurdama, bandydama ir BŪDAMA. Tiesiog rodydama, kad ji gyva, ji yra ir galima egzistuoti, nepaisant iššūkių. Užlipusi į sceną ji parodė, kad per keistus dvejus metus šokio kokybė nė kiek nesuprastėjo. „Jotva“ tobulėja ir nepasiduoda. Šokius atliko skirtingo amžiaus vaikai, jaunimas, studentai ir senjorai. Taip, vėl scenoje grožėjomės vyriausių šokėjų pasirodymu. Jie įrodo mums visiems, kad šokti galima bet kokio amžiaus. Šokis džiugina žiūrovus, atpalaiduoja kūną, jungia žmones. Taip pat reikia atkreipti dėmesį į „Jotvos“ jaunimą, kuris išmiklintomis kojomis atstovauja mūsų kraštui kitose šalyse. Jie tikrai verti garsiausių plojimų. Kas dalyvavo koncerte, tas galėjo mėgautis visos „Jotvos“ sugrįžimu į „seną gerą“ sceną.

Atsižvelgti reikėtų į koncerto metu rodytus vaizdo įrašus. Tai buvo pernai sukurto filmo apie 70-metę „Jotvą“ ištraukos bei per dvejus metus už LKN scenos ribų įgyvendintų renginių akimirkos. Vaizdai sugrąžino į tolimą „Jotvos“ praeitį, kai pasirodymai vykdavo Punsko mokyklos senoje sporto salėje, priminė pernykščius ir užpernykščius jotviečių labai vykusius eksperimentus gamtoje – ežere, prie ežero, ant pakalnės ir piliakalnio.

Trumpai ir glaustai aptarto koncerto metu žiūrovams pačioje pradžioje priminta senoji Lietuvos ir lietuvių tautos istorija, kurios ištakų reikia ieškoti senojo tikėjimo laikuose. Juk lietuviai ilgiausiai išliko nepasikrikštijusi tauta, ilgai gynė senąją pasaulėžiūrą, savo dievus ir su gamta suderintą gyvenimą. Nors ir pasikrikštijome, ano tikėjimo ženklų, tradicijų ir gyvenimo būdo gurinių išliko mumyse iki šių dienų. Kiekvienas etnologas galėtų papasakoti, kiek šioje pasaulėvokoje esą anų laikų liekanų. Visa tai įrodo, kad MES VIS DAR ČIA. Esame lietuviai su visomis praeitimis, kurios pastoviai mus keitė, liepė eiti, kurti ir formuoti, išlaikant savus papročius, tradicijas, tapatybę, meilę gimtajam kraštui.

Neatsiejamai su Lietuvos krikštu ir priimta krikščionybe minimas Mindaugas ir jo žmona Morta. Šiemet Lietuvos spaudoje vėl rašyta, kad liepos 6-ąją vertėtų minėti ne tik patį karalių, bet ir karalienę. Tą pačią dieną karūnavosi ir Mindaugas, ir žmona Morta. Be to, istorikai neabejoja, kad ji turėjo ypatingą reikšmę karaliaus valdymo laikais, kadangi tai pirmoji valdovo moteris, apie kurią rašoma istorijoje. Nors šalyje galiojo patriarchato santvarka, tačiau istorikai sutaria, kad Morta galėjusi dalyvauti politiniame gyvenime, mat Mindaugas ją laikė savo patarėja. 2015 m. Lietuvoje bandyta pagerbti Mortos atminimą, papildant Valstybės šventės pavadinimą, tačiau Žmogaus teisių komitetas atmetė šį pasiūlymą. „Komitetas įvertino Lietuvos istorijos instituto nuomonę, kad tik Mindaugas laikytas vienvaldžiu karaliumi, o Morta neturėjo oficialaus valstybinio statuso. Nepaisant to, Livonijos magistras įsakė iš „kilniųjų brangenybių karaliui Mindaugui ir jo žmonai Mortai pagaminti dvi karūnas“. Ir vėlesni kronikininkai pabrėžia, kad 1253 metais „Mindaugas ir karalienė Morta buvo iškilmingai karūnuoti Lietuvos karaliumi ir karaliūne“.“[1]

Nors oficialiai liepos 6-oji nėra pripažinta Mindaugo ir Mortos karūnavimosi diena, džiaukimės galėdami švęsti ir kartu su viso pasaulio lietuviais giedoti „Tautišką giesmę“. Taip įrodome, kad nepaisant visų mūsų pasirinkimų, nueitų kelių, priimtų sprendimų mes esame, mūsų tauta gyvuoja ir žydi. Supraskime, kad ji keičiasi ir vietoje nestovi, kaip pats laikas niekada nesustoja. Kiekviena lietuvių karta yra ir bus kitokia. Tačiau kokie stiprūs būsią tapatumas, kalba ir valstybė, priklauso tik nuo mūsų pačių – mūsų suvokimo ir kitų kartų auklėjimo. Patys augdami patogiais laikais nesuvokėme, kad kada nors vėl mus užklups ligos ir marai ar netolimoje šalyje vykstantis karas, keliantis pavojų ir mums. Nei viena žmonių karta to sau nelinki, tačiau tokiais atvejais vėl mes, kaip ir kitos tautos, vienijamės, gindami savo pilietiškumą, žodį ir laisvę. Taigi „kol giedame Lietuva brangi, kol žodžiai varva medumi… MES VIS DAR ČIA“.

Kodėl minėjau, kad liepos 6-ąją šventėme dvigubai? Po „Jotvos“ koncerto lėtais žingsniais patraukėme Punios pakrantės link, kur mūsų laukė Punsko kaimo kapela „Klumpė“. Čia lygiai 20.00 val. su viso pasaulio lietuviais sugiedojome Lietuvos himną. Tą vakarą sulaukėme svečių iš Lietuvos – ištikimų žygeivių iš Kalvarijos, kuriuos kasmet suburia punskiečių draugas Mindaugas Lietuvninkas. Ačiū Jiems už bendrystę ir palaikymą.

Norėtųsi užbaigti labai gražia citata: „Karūnavimo dienos šventė visiems amžiams išaukštinusi tautos suvereniteto galias tapo istoriniu valstybės argumentu. Toks karaliaus Mindaugo karūnos įvaizdis su mumis šventėje ir kasdienybėje kelia pasididžiavimą, grūdina laisvės idealus, telkia visus Lietuvos piliečius jausti vieningumą ir gerbti paveldėtą ryšį su praeitimi. Didingas tautos istorijos įvykis tapo tradicija.

„Uždėjote karaliaus titulo karūną,

Ne man uždėjot, Lietuvai, su ja,

Nenuimta, lietuvis šimtmečiais tebūna“, – rašė poetas Bernardas Brazdžionis.“[2]

[1] lrytas.lt.

[2] Vytautas Baškys „Mes ir karalius Mindaugas“. Prieiga internetu: aidas.lt.