Punskas, 2022 m. kovo 11 d.

Petras Maksimavičius

Lenkijoje veikiantis centras „Karta“ (lenk. Ośrodek Karta) neseniai paskelbė deklaracijos projektą, kur reiškiamas ketinimas įkurti „Rytų namus“ (lenk. Dom Wschodni). Minėtas centras – tai nevyriausybinė organizacija, kuri skatina istorijos tyrimus, organizuoja mokslines konferencijas, leidžia ketvirtinį žurnalą „Karta“ ir visų pirma kaupia bei viešina istorijos šaltinius apie naujausią Lenkijos ir Rytų Europos praeitį.

Kas tie „Rytų namai“? Kaip pažymi deklaracijos autoriai, pavadinimu „Rytų namai“ apibrėžiamos vieta ir erdvė. Kitaip sakant, jie turės savo būstinę (Lenkijos ir Baltarusijos pasienyje) ir sieks taikaus Rytų Europos tautų sambūvio – stengsis būti jų namais. Projekto sumanytojus domina gana plati teritorija: Lenkija, Baltijos šalys, vakarinė Rusijos dalis (su Karaliaučiaus kraštu), Kaukazas, Ukraina, Baltarusija. Kodėl toks pasirinkimas? Šį regioną jungia tai, kad 1930–1949 m. čia gyvenančios tautos patyrė daug skausmo, o žaizdos neužgijo ligi šių dienų. Sovietizmas ir nacizmas šioje teritorijoje pažeidė etninį audinį ir neretai nuteikė vienus prieš kitus. Tos neužgyjančios žaizdos dėl anuo metu padarytų nusikaltimų išnaudojamos šiandien, kurstant tarpusavio konfliktus, laikantis principo: mes nekalti – kalti jie.

Deklaracijos sumanytojų nuomone, norint sumažinti įtampą reikia visiems kartu apsvarstyti bendrą istoriją, atsikratyti kaltės balasto. O kad tai būtų įgyvendinta, negalima padarytų klaidų ar nepatogių istorijos įvykių nutylėti. „Visuomenės, pažįstančios savo istoriją ir norinčios ją pažinti, bus atsparesnės istorinei propagandai, skleidžiančiai neapykantą ir pateisinančiai agresiją“, – teigiama. Deklaracijoje aptariamas Rytų Europos likimas po 1945 m. įvykusios Jaltos konferencijos, kuomet dalis Europos ilgainiui buvo pasmerkta komunizmo šmėklai, kas privedė prie didžiulio politinio, socialinio, kultūrinio ir ekonominio nuosmukio. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Vakarų Europa žymiai greičiau atsigavo, o rytinėje dalyje vyko tolesnis laisvosios visuomenės naikinimas, žudynės, naujos totalitarinės tvarkos brutalus diegimas. Deklaracijos signatarai įsitikinę, kad Rytuose nuolat vyksta procesai, kurie anksčiau ar vėliau prives prie totalitarinių režimų žlugimo ir laisvos, demokratinės visuomenės susiformavimo. Pasak jų, tai vienintelė sąlyga, kad regione atsirastų taikus tautų sambūvis ir būtų atsisakyta ideologizuotos istorinės politikos. Todėl skatinama remti tuos, kurie siekia demokratinių permainų ypač Baltarusijoje, Rusijoje ir Ukrainoje. „Tik laisvi visų mūsų šalių žmonės, prisiimdami atsakomybę už savo tautų ateitį, gali tarpusavyje susitarti“, – rašoma.

Toliau aptariami istorijos tarpsniai, kurie nuo 1918-ųjų formavo dabartinį Rytų Europos veidą. Aprašomas Lenkijos atgimimas 1918 m. ir jos siekis dominuoti mažesnių ir silpnesnių kaimynių atžvilgiu. Atkreipiamas dėmesys į netinkamą tarpukario Lenkijos politiką tautinių mažumų atžvilgiu, siekį jas polonizuoti ir administraciniais būdais privesti paklusti valstybės aparatui. Pasak deklaracijos autorių, dėl to neišvengiamai kildavo konfliktų etniniu pagrindu. „Nacionalistinė Lenkija tapo prieše visoms savo rytų kaimynėms. Todėl joms 1939 m. rugsėjo 1-oji pradžioje nereiškė didelės tragedijos“, – rašoma.

Dokumente aptariama netolima Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Lietuvos ir kitų Baltijos šalių istorija. Rašydami apie Ukrainą, deklaracijos kūrėjai pripažįsta, kad vadinamosios II Lenkijos Respublikos vykdyta politika ukrainiečių atžvilgiu buvo netinkama, pasižymėjo nacionalizmu. Vakarų Ukrainos žemių prijungimas prie Lenkijos, o vėliau žiaurios polonizavimo priemonės privedė prie nuolatinio konflikto, kurio apogėjų pamatėme Voluinėje Antrojo pasaulinio karo metu. Dėl šių ir kitų priežasčių bus siekiama Lenkijoje įkurti biblioteką ir archyvą, kuriame bus kaupiami istorijos šaltiniai apie naujausią Ukrainos istoriją, taip pat apie ukrainiečių mažumą XX–XXI a. Lenkijoje. „Tai bus tarsi simbolinis padarytų skriaudų atpirkimas – mat II Lenkijos Respublikos metais barbariškai buvo naikinamos ukrainiečių bibliotekos“, – rašoma.

„Ukrainiečių ir lenkų tarpusavio kovų sąskaitos dar nesuvestos“, – teigiama. Mat praėjus dešimtmečiams nuo tų įvykių abiejų šalių nacionalistai jų atminimą šiandien vis dar panaudoja bandydami kiršyti tarpusavy lenkų ir ukrainiečių tautas. Todėl reikia siekti, kad apie tuos skaudžius įvykius galima būtų kalbėtis atvirai, laikantis principo, jog nebuvo „mūsų ar jūsų aukų“, kad jos buvo bendros.

Deklaracijoje skiriama dėmesio taip pat Lietuvai. Pabrėžiama, kad tai Rytų Europos dalis ir XX a. pradžioje Lietuvoje susiformavo taikus „krajovcų“, t. y. lietuvių, lenkų ir baltarusių bajorų palikuonių, sambūvis. Tačiau tam sutrukdė imperialistinė Rusijos ir nacionalistinė Lenkijos politika. „Vilnius – užuot buvęs visų bendras miestas – tapo primestų geopolitinių žaidimų lauku iki pat 1944 metų, kai dėl karo įvykių susilaukta tragiškos baigties.“ Teigiama, kad nuodugniai reikia išnagrinėti 1918–1945 m. tarpusavio konfliktus, kadangi šiuo metu vyrauja nacionalistinės interpretacijos, kurios kelia vis naujų nesutarimų ir grąžina seną, anachronistinį požiūrį. Pabrėžiamas Baltijos šalių indėlis padedant baltarusiams kovoti už demokratines permainas savo šalyje, taip pat vieningas požiūris į Rusijos Federacijos agresiją 2022 m. Ukrainoje.

Vis dėlto reikia pabrėžti, kad deklaracijoje stokojama kai kurių svarbių procesų įvardijimo, kurie atliko ypač svarbų vaidmenį abipusiuose Lietuvos ir Lenkijos santykiuose. Lietuvos sostinės ir Vilniaus krašto prijungimo prie Lenkijos XX a. pradžioje klausimas, mano galva, lietuviams yra esminis. Jie vis dar laukia simbolinio pareiškimo. Net daugelis istorikų mano, kad tai buvo didelė J. Pilsudskio ir jo bendražygių klaida, kuri tuos santykius sujaukė šimtui metų, o gal ir dar ilgesniam laikotarpiui. Negalima to apeiti ar nutylėti, jeigu net deklaracijoje minimi „krajovcai“ (konservatyvios, lojalistų, katalikų ar demokratinės pakraipos atstovai) šį klausimą laikė esminiu. Kita vertus, ar vadinamųjų „krajovcų“ siūlomi sprendimai buvo priimtini tuo metu jau aiškų nepriklausomybės kursą pasirinkusiai Lietuvos visuomenės daugumai? Jeigu jau stengiamasi identifikuoti tuos istorijos momentus, kuriems dar ilgai reikės skirti dėmesio ir juos analizuoti, nevalia užmiršti taip pat atkurtos Lietuvos nepriklausomybės gynimo 1990–1991 m. apogėjuje maištaujančių Vilniaus krašto autonomininkų istorijos.

Kaip vertinti šią deklaraciją? Nors pati idėja yra teisinga, bijau, kad išspręsti bent dalį įvardytų problemų bus sudėtinga arba net neįmanoma. Jeigu tai būtų paprastas uždavinys, minėtame regione jau seniai būtų taika ir jis visapusiškai klestėtų. Žinoma, reikia siekti taikos ir švelninti tarpusavio ginčus, tačiau patys istorikai ar apskritai mokslininkai, intelektualai nepajėgūs to padaryti. Juk galime ilgai ir nuobodžiai vieni kitiems aiškinti, kad, tarkime, nacionalizmas kenkia mums visiems arba kad nepaprastai svarbu vadovautis nuostata – nėra „mūsų ir jūsų aukų“, jos mūsų visų aukos, bet ir taip Berznyko kapinėse jau daug metų niekas nesikeičia. Priešingai – šaipomasi iš tų, kurie metų metais kartoja, kokie pavojingi esą įvairūs antagonizmai. Tai sudėtingas klausimas, tačiau bandyti diskutuoti reikėtų visų pirma su tais, kurie niekina mūsų idėjas, o ne su tais, kurie mūsų mintims visiškai pritaria.

Kita vertus, iniciatyva gera. Ir gerai, kad būtent lenkai ją pasiūlė. Tačiau tai taip pat apsisprendimas pirmiems padaryti daugiau nei kiti ir parodyti, kas tas tikras lyderis, kuriam rūpi šių klausimų sprendimas. Lenkai galėtų atlikti daug gražių kad ir simbolinių veiksmų. Erdvės tam labai daug, tik svarbu atskirti tai nuo politikos. Sprendimai turėtų būti nuoširdūs ir vienareikšmiai rodyti naujos epochos pradžią. Neseniai pasigirdo balsų, kad lyg ir atsisakoma smerkti ukrainiečių valstybininko S. Banderos gerbimą Ukrainoje. Tačiau, matyt, tai tik politiniai paskaičiavimai, užsienio politikos dalis. Atsiprašyti ir prašyti atleidimo – kilnus poelgis, tačiau jis turi būti nuoširdus. Ir nepakanka, kad tai padarytų vyskupai ar politikai (kaip kad 1965 m. Lenkijos katalikų vyskupai kreipėsi į savo brolius vokiečius). To turi norėti siekti bent žymi visuomenės dalis. Taigi šiuo požiūriu centro „Karta“ darbas yra prasmingas ir kiekviena deklaracija, kuri priartintų prie minėto tikslo, bus reikalinga. Tačiau kol nesusiformuos panašiai mananti visuomenės dauguma, tol ir nebus apčiuopiamų gerų rezultatų.

Prieš trisdešimt metų man, tuo metu jaunam žmogui, buvo įdomu stebėti besisteigiančius įvairius Lietuvos ir Lenkijos mylėtojų klubus, fondus, centrus… Paskelbta ne viena deklaracija ir pareiškimas. Vyko diskusijos ar dėl paminklo vysk. A. Baranauskui statymo Seinuose, ar dėl kultūrinės autonomijos Lietuvos lenkams suteikimo. Nemažai buvo išdalyta valstybinių apdovanojimų ir surengta daug gražių ceremonijų, tačiau gyvenimas ir taip tekėjo savo vaga. Vienaip ar kitaip sprendimus visada priimdavo valstybės aparato atstovai. Kitaip ir negalėję būti, kadangi ten sutelkti resursai ir poveikio priemonės. Taip bus ir ateityje. Ir tai nėra išskirtinis Rytų ar Vidurio Europos bruožas. Taip vyksta ir gilias demokratines tradicijas turinčiose šalyse, net už Atlanto.

Visą deklaracijos tekstą galite rasti jau minėtame leidinyje „Karta“ (111/2022, p. 140–147).