Knygos viršelis

Jurgita Stankauskaitė

„Bevartydama tėvo, Juozo Vainos, užrašus vis randu naujos, įdomios medžiagos apie Punską, jo apylinkes ir žmones. Gaila būtų, kad tokiu pasiaukojimu ir kruopštumu surinktos žinios nueitų užmarštin, todėl nusprendžiau jomis pasidalinti su visuomene“, – skaitome šiais metais išleistos Marytės Misiukonienės knygos „Punskas etnografiniuose pasakojimuose ir žmonių prisiminimuose“ įžangoje. Pavadinimas labai paprastas ir pasakantis viską, apie ką šioje knygoje rašoma. Kadangi pačiai teko ją redaguoti, negalėjau neparašyti bent neilgo straipsnio apie tai, ką skaičiau, sužinojau ir iš ko nuoširdžiai juokiausi. Kaip žinia, mūsų krašto mokytojas, Lenkijos lietuvių visuomenės veikėjas, kolekcionierius ir Punsko etnografinio muziejaus įkūrėjas Juozas Viktoras Vaina turėjo gerą humoro jausmą ir mėgdavo ironizuoti. Pastaroji jo savybė labai atsiskleidžia šioje dukros Marytės Misiukonienės išleistoje knygoje. Nesumeluosiu teigdama, kad tai pirmoji mūsų krašte knyga, kuri kitokiu kampu nubraižo Punsko ir jo apylinkių istorijos paveikslą.

Sukaupta medžiaga ilgai negalėjo sugulti į knygą

Pasirodo, kad ne visada taip paprasta išleisti knygą, nebent turi pakankamai nuosavų lėšų ir gali padengti visas veikalo išspausdinimo išlaidas. Šį kartą knyga laukė savo eilės kelerius metus. Mat niekaip nepavykdavo iš valstybės gauti finansavimo. Tik pernai autorę ir „Aušros“ leidyklą pasiekė gera žinia, kad atsiliepė privatus rėmėjas iš Kauno, skiriantis pakankamai lėšų apie 300 puslapių knygai išleisti. Nebuvo ko laukti. Reikėjo imtis knygos redagavimo, pradedant nuo sukauptos informacijos atsijojimo. Autorės surinkta medžiaga būtų sutilpusi į bent tris tokios apimties knygas. Nustatytas puslapių skaičius neleido visko išspausdinti. Reikėjo išrankioti pačius vertingiausius ir įdomiausius pasakojimus ar prisiminimus.

 Žinioms neleista nueiti užmarštin

 Knygos autorei Marytei Misiukonienei svarbu buvo tėvo gyvenimo darbą įprasminti, įvertinti ir pagerbti, leidžiant visuomenei susipažinti su tuo, ką jis užrašinėjo, klodamas į savo namų lentynas ir stalčius. Jis puikiai suvokė informacijos perkėlimo į lapą prasmę, apie ką kadaise kalbėjo Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. Juozas Vaina ne tik užrašinėjo tai, ko buvo liudininkas ar klausytojas, bet ir nevengdavo prisegti savo komentarų ar apmąstymų. Ši papildoma informacija skaitytoją gali priversti susimąstyti, o gal net atkreipti dėmesį į tai, į ką būtų net neatsisukęs.

Labai įdomu skaityti apie faktus, lėmusius šio krašto likimą, tačiau dar įdomiau pasidaro tuomet, kai skaitytojas suvokia, kad lietuvybės išlaikymo šaltinis glūdi ne vieno ar kelių šviesuolių, o paprastų kaimo žmonių darbuose. Į tai dėmesį atkreipia pati knygos autorė, pabrėždama, kad anuomet Lenkijos lietuvių tautinio tapatumo išsaugojimo ir skleidimo raktas stipriai buvo saugomas kaimo papečkelėje.

 Žodžiai knygoje dažnai ciksi ir caksi

Knygai tekstus rinkdama M. Misiukonienė išlaikė originalius sakinius, užrašytus ne tiek bendrine lietuvių kalba, kiek tarmiškai – dzūkiškai. J. Vainos gyvenime ir veikloje ryšiai atsispindi pagarba tikram daiktui ir gyvam žodžiui. Akivaizdu, kad ir knygos autorė pagarbiai žiūri į šio krašto lietuvių tikroviškumą, pasaulėžiūrą ir kalbėjimo ypatybes. Gražu ir nepaprastai žavinga skaityti senuoju dzūkavimu nuvingiuotus sakinius. Kartais juose iškyla vienas kitas nesuprantamas žodis, kurio reikšmės tenka paieškoti vyriausių šio krašto žmonių šnektoje. Tuo ši knyga ir yra išskirtinė. Mat šitaip užrašytos istorijos nerasime nei vienoje bibliotekoje.

 Knygos dalys sudaro visumą

Atsivertę knygos turinį, pastebėsite, kad stengtasi išlaikyti Punsko vaizdinių chronologiškumą – bėgama nuo XIX a. pabaigos, einama per I ir II pasaulinių karų atkarpas ir pasiekiamas XX a., užkabinantis XXI a. pradžią. Nemažai vietos skiriama pačiai Punsko parapijos įsikūrimo ir gyvavimo kronikai. M. Misiukonienė įžangoje rašo: „Viso krašto istorija ir lietuvių kultūros vystymasis glaudžiai susijęs su kelis šimtus metų skaičiuojama Punsko parapijos bažnyčia, o tuo pačiu Bažnyčios augimu.“ Būtina paminėti, kad šioje knygoje net ir apie kunigus rasite linksmų žmonių prisiminimų. Kaip sakydavo mūsų senoliai, kunigas irgi žmogus, toks pats žemiškas asmuo, kaip ir mes, todėl ir kunigams atsitikdavo juokingų situacijų, kurias kaimo žmonės ypač mėgdavo perdavinėti iš lūpų į lūpas.

Juozas Vaina

Skyrius „Punsko parapija“ padalintas į kelis mažesnius poskyrius. Pastebėkite, kad viename sustojama ties Trakiškių kaimu. Galima klausti: kodėl šiai vietovei skiriamas ypatingas dėmesys? Mat ankstesniame poskyryje yra rašoma apie parapijos kaimus, o Trakiškėms J. Vaina rankraščiuose skiria daugiau vietos dėl sukauptų platesnių savo arba kitų žmonių atsiminimų. Trakiškės yra greta Punsko esantis kaimas, kurį kerta geležinkelis, yra pastatyta graži caro laikų geležinkelio stotis. Anuomet, kai žmonės gyveno prie prastų kelių ir takelių, važinėjo tik arkliais traukiamais vežimais, toks technikos pasiekimas lietuvių gyvenamame užkampyje neretai kėlė baimę ir nepasitikėjimą. „Virbyla su sūnum nuvėj in Trakiškes pažūrėc traukinio. Nusnešė švencyto vandenio ir ėmė kraidu rašyc an traukinio, ba pagal juos ancikristas atvažau“, – rašė J. Vaina.

Pravartu paminėti, kad kiekvienam skaitytojui būtina atidžiai perskaityti skyrių „Romanų ir Mackevičių istorija“. Istorija paprastais žodžiais atsako į klausimus, kaip Romanai susiję su Jonu Basanavičiumi ir lenkų bajorais Mackevičiais ir kodėl šio krašto atskyrimo nuo Lietuvos aplinkybės paaiškinamos vienu sakiniu: „Jeigu lietuviai Mackevičiaus buliaus nebūtų paėmę, tai Punsko ir Seinų kraštas būtų buvęs po Lietuva.“ Įdomu, todėl raginu patiems pasidomėti ir išnarplioti painią praeitį.

Skaitytoją, manau, sudomins skyrius, skirtas Punsko žydams. Žydų tautos atstovai turėjo daug įtakos šio krašto raidai, gyvenimo būdui ir kasdienybei. Lietuvių santykis su žydais buvo įvairus, tačiau mokantis tolerancijos, pagarbos ir žmogiško santykio su kitu. Lig šių dienų išliko įvairūs šmaikštūs pasakojimai apie čia gyvenusius žydus, tačiau lietuviai stengėsi su jais gražiai bendrauti. Knygoje rašoma: „Jei kam ko prireikė, tai kad ir nakcu: ar tai bargan (skolon), ar an vargo, tai pas žydų. Pas žydų valandų nebuvo. Nuveik pusnakcy, jisai kėłėsi ir turgavoj. Kas kokių valandų norėj. Ir be pinigų davė, kap pažinoj, visap.“ Visas pluoštas pasakojimų apie žydus nusėtas minimoje knygoje. Čia rasite ir atsiminimų, ir nuotraukų, įamžinusių Suvalkijoje gyvenusių žydų kasdienybės ištraukas.

Skaitant apie Punsko krašto kultūrinę veiklą sustiprinamos jau turimos žinios ir jos papildomos naujomis. Skaitytojas sugrąžinamas į laikus, kai pastatyti vaidinimą nebuvo taip paprasta kaip šiandien. Anuomet buvo atvirkščiai nei dabar. Norinčiųjų vaidinti buvo po pulką žmonių kiekviename kaime, tačiau valdžia neleido arba reikalavo tinkamų dokumentų ir cenzūros patikros. Apsukrūs ir sumanūs klojimo teatro mėgėjai bandydavo gudriai apeiti draudimus arba kantriai laukė geresnio rytojaus.

Paklaidžiojus po kultūros ir švietimo erdvę į galvą brukasi anų ir šių laikų skirtumas, kurį mums, jaunesnei kartai, sunku įsivaizduoti ir tinkamai įvertinti. Tai, dėl ko kažkada lietuviai kovojo ir ko siekė vėlų vakarą po darbų, mes po nosim turime be jokių pastangų, neretai purkštaudami, burbuliuodami ir kitaip putodami.

Šioje knygoje negalėjo pritrūkti skyrelio apie knygnešius – knygų ir spaudos platintojus, pasiryžusius lietuvišką raštą skleisti, nepaisant visų jiems gresiančių baudų ar pavojaus gyvybei. Vieno jų pasakojimas pasitinka skaitytoją skyriaus pradžioje: „Tegul juos velniai, tuos maskolius! Pusė mano sveikatos atėmė! Suėmę patiesė ant pako ir kad davė, tai davė man į kailį, kad aš iš to skausmo net pako kampą nukandau. Tada tik paliovė mušę, kai, turbūt, pabūgo, kad visą paką suėsiu. Garsųjį Suvalkų krašto knygnešį Kanclerį, kiek girdėjau, kareiviai taip sumušę, kad jis net iš proto buvo išėjęs.“

Nuo labai rimtų ir skausmingų istorijų palengva pereinama prie linksmesnių, bet nebūtinai nerimtų. Pasienio krašte nenuostabu išgirsti apie kontrabanda užsiimančius. Kadaise žmonės versdavosi, kaip sumanydavo, pavyzdžiui, nelegaliai sachariną ar druską pernešdavo per sieną. Kaip visur, taip ir čia kaimo žmogus iš pilkos kasdienybės mokėjo pasijuokti: „Ėj moteriškė iš Lietuvos, ir, raiškia, kap anais laikais an rubežo kareiviai gaudė. Sanovėj andarokai (sijonai) platūs buvo, tai ji pasikišo andarokų (pažemį už juostos) ir insidėj karvės bandų. Nu ir jų lenkas stabdo: Stok. Ir jau ji sustoj, o tus klausia: Kų tu neši? O ji sako: Š… nešu. Nežinau, ar ji lietuviškai, ar lankiškai, bet tam jau indomu ir jis griebia už to andaroko, kad akuratna (iš tikrųjų), viskas išbyrėj. Tus kap užkeikė, o ji kap nešė sakarinų užantin, tep ir nusnešė.“

Šio krašto žmonių gyvenimo būdui ir pasaulėžiūrai skirtas skyrius yra pačioje knygos pabaigoje, bet ne dėl to, kad jis kuo nors prastesnis už kitus, o todėl, kad yra kitoks, ypatingas. Čia atverčiamas nepažinto ir prabėgusio gyvenimo dienoraštis, kaupiantis paslaptingus žmonių gydymo būdus, keisčiausių vaistų receptūras ir kitus negirdėtus žmonių įsitikinimus. Pasakojimų apie velnius irgi yra. O kas jų vaikystėje nėra girdėjęs? Gal ne identiškų, bet panašių. Taigi smagu paskaitinėti. Atsiverskite, skyriuje rasite dar daugiau visko, net ir visokiausių pranašysčių apie šio krašto likimą.

 Pasakojimus paryškina nuotraukos

Aprašomos vietovės ir žmonių istoriją aiškiausiai atspindi nuotraukos. Žymiai lengviau ir įdomiau skaityti tekstą, kai šalia jo paberiama fotografijų. Šioje knygoje jų tikrai nemažai, nors leidimui buvo paruošta žymiai daugiau. Deja, visur yra tam tikros ribos, kurių privaloma laikytis. Išrinkti, pritaikyti ir aprašyti nuotraukas yra vienas sudėtingesnių knygos redagavimo procesų. Tiesą pasakius, didžiausią darbą atliko pati autorė, tačiau buvo tokių nuotraukų, kurias aprašyti šiaip ne taip pavyko padedant vyriausiems šio krašto gyventojams.

 „Imkit mane ir skaitykit“

M. Misiukonienės knyga tikrai verta vietos kiekvieno lietuvio namų bibliotekoje. Tokio pobūdžio knygos gimsta labai retai, nes vadovėlinės kalbos tekstai kuriami kasmet, o autentiška šnekta užrašytų tikrų pasakojimų yra labai mažai. Ar rasime neginčytinų dalykų? Tikriausiai, juk tam pasaulyje ir kuriami tekstai, kad būtų galima su jais polemizuoti, tačiau kiekvienu atveju tai daryti reikėtų labai atsargiai ir su blaivia galva. Šioje, kaip ir kiekvienoje kitoje, knygoje neišvengta klaidų. Deja. Jos tyčia redaktoriams krečia pokštus. Įsigykite knygą ir konspektuokitės, galbūt kada nors atsitiktiniai tekstai pateks į viešumą.

Knygoje „Punskas etnografiniuose pasakojimuose ir žmonių prisiminimuose“ aprašyta istorija, kurios jaunos kartos atstovai nei savo akimis nėra matę, nei savo kūnu išgyvenę. Vyresnieji galbūt galėtų ginčytis, nes tie, kurie buvo faktų liudininkai, kiekvieną akimirką galėjo priimti visai kitaip nei pats J. Vaina ir jo kalbinti pašnekovai. Mūsų pareiga mokėti skirti objektyvų nuo subjektyvaus pasakojimo. O čia rasime visokio. Mėgaukimės skaitymo malonumu.