www.lkbkronika.lt

Darius Vilimas

Romo Kalantos auka 1972 m. gegužę žymėjo garsiai nuskambėjusį, bet spontanišką protesto prieš sovietinę Lietuvos okupaciją aktą, o tų pačių metų pradžioje organizuota ir pavasarį pradėta leisti Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika reiškė iš esmės naują, žymiai organizuotesnį kovos etapą. Kaip tik prieš pusšimtį metų, XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje, Lietuvos padėtis atrodė beveik tragiška. Ginkluotas pasipriešinimas jau palaužtas daugiau nei dešimtmetį, negausios pogrindinės antisovietinės organizacijos susektos ir jų dalyviai represuoti, pogrindinė spauda beveik neegzistavo, į kraštą kasmet kėlėsi vis daugiau sovietų kolonistų. Iš šono galėjo atrodyti (kaip atrodė Romui Kalantai), kad išsilaisvinti iš sovietinio tautų kalėjimo – SSRS nėra jokių galimybių. Kaip tik tuomet grupelė jaunų ir aktyvių kunigų (S. Tamkevičius, J. Zdebskis, A. Svarinskas, V. Vėlavičius ir kt.) nutarė leisti Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką, kuri registruotų visus valdžios vykdomus tikinčiųjų ir kunigų persekiojimo faktus. Jiems talkino gausus būrys pasauliečių (P. Plumpa, J. Gražys ir kt.) bei slaptosios seselės vienuolės.

Reikėtų kiek stabtelėti ir paaiškinti skaitytojui, kad tuo metu Katalikų Bažnyčios ir apskritai visų konfesijų tikinčiųjų padėtis Lietuvos SSR buvo nepalyginamai sunkesnė nei kitose socialistinio bloko valstybėse, ypač Lenkijoje. Mažesnių religinių konfesijų išpažinėjus okupantams pavyko greitai „neutralizuoti“, apraizgant provokatorių ir informatorių tinklu, o katalikai komunistinei Lietuvos valdžiai ir jų viršininkams Maskvoje kėlė ypatingą pyktį ir įniršį. Žinoma, informatorių būta ir tarp katalikų dvasininkijos, bet Bažnyčios galva rezidavo Vatikane, t. y. buvo nepasiekiama sovietinei imperijai. Nors Lietuvos Katalikų Bažnyčios vadovai, vyskupai J. Steponavičius ir V. Sladkevičius buvo ištremti į Lietuvos pakraščius (Žagarę ir Nemunėlio Radviliškį), o vyskupijas dažnai valdė tik administratoriai, to kolaborantams buvo negana. Siekta galutinai užgniaužti bet kokią pasipriešinimo kibirkštį. Skirtingai nuo stalininės epochos, kai kunigai ir net vyskupai naikinti fiziškai, brežnevinės epochos funkcionieriai neneigė tikėjimo laisvės, tačiau buvo įsitikinę, kad kunigai turi užsiimti tik tikėjimo reikalais. Tuo pat metu į vienintelę šalyje Kauno kunigų seminariją kasmet priimdavo tik po 5–6 klierikus, kurių aiškiai nepakako atnaujinti kunigijos luomui. Kunigams drausta katekizuoti vaikus, bausti net bažnyčioje patarnaujantys paaugliai ir vaikai. Į dažnus prašymus (paremtus tūkstančiais parašų) atiduoti tikintiesiems nusavintas bažnyčias vietos ir Maskvos valdininkai nereaguodavo. Bažnyčiose pastebėtus mokytojus „auklėdavo“ saugumiečiai ar jie net būdavo išmetami iš darbo. Negana to, kad keturis kartus barbariškai išniekintas Kryžių kalnas, naikinant jį buldozeriais. Buvo naikinami ir pavieniai pakelės kryžiai, neleidžiama jų statyti net savo kiemuose, vaikomos ar draudžiamos Šiluvos atlaidų procesijos, dažnai neleistos net Vėlinių procesijos kapinėse ir pan.

Tikintieji ir prieš Kronikos atsiradimą rinko parašus, prašydami vietos valdžios vieno ar kito ateistinės priespaudos palengvinimo. Kadangi vietos valdžia į tai nereaguodavo arba atsisakydavo tenkinti jų prašymus, nutarta visus tikinčiųjų persekiojimo faktus fiksuoti raštu, stengiantis perduoti juos ir į laisvąjį pasaulį. Kronikos leidimo iniciatoriai nuvyko pas vyskupą V. Sladkevičių atsiklausti leidimo ir jį gavo. Ekscelencija pasiūlė leidinyje daugiau aprašyti tikinčiųjų diskriminacijos faktus, kartais pridedant trumpą komentarą. Pirmasis Kronikos numeris datuotas 1972 m. kovo 19 d., iš viso per 17 metų, iki 1989-ųjų, pasirodė 81 jos numeris.

Kronikos pasirodymas sukėlė sumaištį tarp sovietų kolaborantų. Saugumiečiai ir jų pagalbininkai visaip bandė išsiaiškinti šito valdžiai nepatogaus leidinio vadovus ir platintojus, jie būdavo represuojami. Štai Nijolė Sadūnaitė jau 1975 m. nuteista 6 metams už vien Kronikos platinimą, bet ir grįžusi iš lagerių tęsė platinimo darbą. Ypatingą įniršį valdžiai kėlė tai, kad maskviečiams disidentams (S. Kovaliovui ir kt.) padedant Kronikos kopijas pavykdavo pergabenti į Vakarus, kur išeivijos lietuviai ne tik vertė ją į keletą Vakarų kalbų ir išleido atskirais tomais. Kronikos informacija buvo perduodama ir per Amerikos balso, „Laisvės“, Vatikano radijo stotis lietuvių ir kitomis kalbomis. Taip laisvasis pasaulis sužinojo apie tikrąją, o ne oficialiąją tikinčiųjų padėtį ne tik Lietuvoje, bet ir kitose SSRS respublikose.

Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos leidimas padrąsino ir kitus pogrindinės spaudos leidėjus. Pagausėjo pogrindinių patriotinių leidinių (tiesa, dauguma jų saugumiečių greitai susekti ir likviduoti). Kita vertus, pabandyta ginti tikinčiuosius ir legaliai – 1975 m. įkurta Helsinkio grupė (pasauliečiai ir kunigai, gynę žmogaus teises pagal 1975 m. Helsinkio susitarimo, kuriam formaliai pritarė ir SSRS, nuostatus), 1978 m. Lietuvoje oficialiai įkurtas Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas (beveik visi jo nariai buvo susiję su Kronikos leidimu), kuris, remdamasis „naująja“, brežnevine, 1977 m. sovietine konstitucija, skelbusia tikėjimo laisvę, reikalavęs valdžios laikytis savo popierinių įsipareigojimų.

Visi, stoję prieš valdžios diktatą, rizikavo ne tik laisve, bet ir gyvybe. Kunigai Bronius Laurinavičius ir Juozas Zdebskis žuvo saugumiečių provokacijų metu: pirmasis pastumtas po sunkvežimiu, antrasis papuolė į inscenizuotą autoavariją. Tačiau Kronikai medžiagą, kurią daugiausiai sudarė tikinčiųjų persekiojimo faktai, rinko didelis būrys aktyvių talkininkų – kunigų, pasauliečių, seserų vienuolių. Jos skleidžiamą informaciją padėjo platinti daug iškilių lietuvių išeivijos veikėjų, ypač Lietuvių katalikų religinės šalpos organizacija.

Sovietinę valdžią be galo erzino pats Kronikos leidimo faktas. Todėl apsupties ratas aplink Kronikos vadovą, tuometį Kybartų kleboną kun. Sigitą Tamkevičių SJ (dabar kardinolas emeritas) vis labiau siaurėjo. Pagaliau 1983 m. pavasarį, pasinaudoję kun. Alfonso Svarinsko teismu, saugumiečiai suėmę Kronikos vadovą tiesiog teismo salėje. Prasidėjęs procesas tęsėsi daugiau kaip pusmetį, kun. S. Tamkevičius atlaikė 57 (!) tardymus, o baudžiamosios bylos medžiaga užėmė 23 tomus. Faktinis Kronikos vadovas buvo nuteistas 6 m. laisvės atėmimo ir 4 m. tremties Sibire, iš kur grįžo tik 1988 m. pabaigoje, kai jau buvo įsibėgėjusi gorbačiovinė liberalizacija.

Didžiausiam saugumiečių ir jų tarnų siaubui Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika ėjo ir po kun. S. Tamkevičiaus arešto. Ją leido kelios nesuimtos seserys vienuolės, vadovaujamos kun. Jono Borutos SJ (dabar vyskupas emeritas). Kronikos leidimas nutrauktas tik 1989 m. pačių leidėjų iniciatyva, kai sovietinis režimas gyveno paskutines dienas, o tolumoje jau matėsi Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas…

Nepertraukiamas Kronikos leidimas 17 metų – unikalus įvykis, parodęs visam pasauliui, kad net okupavus kraštą ir palaužus ginkluotą pasipriešinimą bei apnuodijus tautą ateistinėmis idėjomis, negalima iki galo palaužti valios. Prasidėjęs kaip kova už tikinčiųjų teises, šis judėjimas logiškai ir sklandžiai įsiliejo į bendrą lietuvių tautos kovą už laisvę. Ir čia buvo ne ginkluota kova, o paprasta kova už tiesą. Tiesą, kurios taip bijojo okupantai.

Šiandien, kai dažnai padejuojame dėl materialių dalykų, kai buitis ima nustelbti būtį, neužmirškime kovojusiųjų už tikėjimo ir tautos laisvę. Juk nepaprasta Kronikos leidimo istorija yra deramai įvertinta ir Lietuvoje, ir visame pasaulyje. 2022 metus mūsų Seimas paskelbė Lietuvių Katalikų Bažnyčios Kronikos metais, jos leidėjai gavo Seimo Laisvės premiją, o UNESCO 2021 m. Kroniką įtraukė į „Pasaulio atminties“ nacionalinį registrą.