LR Prezidentas Gitanas Nuasėda su žmona Diana susitinka su Kongreso dalyviais Punske

Tomas Marcinkevičius

Liepos 26-osios vakarą įvyko oficialus XVI pasaulio lietuvių jaunimo kongreso uždarymas. Nei prie Vyslos kranto degantis laužas, nei lietuviškoms dainoms akompanuojančios ašaros, nei tarsi pagal užsakymą pasirodęs paukščių būrys, skrodžiantis vaivorykšte pasipuošusį dangų, neatsakė į klausimą, dėl ko organizavome šį renginį. Ar šimtai valandų, kurias organizatoriai paaukojo kongresui pastaruosius 2 metus, buvo to vertos? Ar renginys pasaulio, Lietuvos ir Punsko žmonėms buvo naudingas? O gal priešingai – jis įtvirtino mus klaidinguose elgesio modeliuose, palaikydamas kultūros atgyvenas?

XVI kongresas prasidėjo Lietuvos Respublikos prezidento Gitano Nausėdos ir pirmosios damos Dianos Nausėdienės vizitu. Prezidento apsilankymas Punske ir Seinuose siuntė stiprią ir svarbią vienybės žinutę. Nors dažnas punskietis yra pratęs būti toli nuo didžiosios politikos, pastarieji 6 mėnesiai sugrąžino Suvalkų koridorių – o tuo pačiu ir Punską bei Seinus – į pasaulio žiniasklaidos puslapius. Apie liūdną realybę primindavo taip pat organizatoriams prieš renginį siunčiami klausimai, ar Suvalkų koridoriuje nekyla grėsmė gyvybei. Keletas dalyvių netgi atsisakė atvykti saugumo sumetimais. Tačiau žymiai svarbesni pasirodė prezidento žodžiai renginio dalyviams: „Šiandien, kuomet dėl pandemijos [žmonių] ryšiai trūkinėja, galimybės keliauti yra apribotos, mes turime įvertinti kiekvieną retą galimybę būti kartu. Nes jokie kompiuteriai negali sukurti gyvo bendravimo jausmo, kurį jūs šiandien čia turite.“ Žinutė kukli ir paprasta, tačiau tiksliai atspindinti organizatorių užmojus. Juk „sprendžiamoji“ kongreso dalis jau įvyko 2021-aisiais! Virtualaus renginio metu buvo išrinkta naujoji Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos valdyba, įvyko balsavimas dėl rezoliucijų, taip pat pakeisti organizacijos įstatai. Tad… ar kongresai gyvai vis dar reikalingi?

Taip, nors sunku apginti tokią poziciją. Ją sudėtinga (neįmanoma?) kvantifikuoti (t. y. paversti skaičiais), technologijų apsuptyje ji rodosi pasenus, o užsipildžius tik pusei renginio delegatams skirtų vietų kyla įspūdis, kad gyviems susitikimams elementariai trūksta noro. Bet gyvi renginiai yra absoliučiai būtini, jei norime išlaikyti Lenkijos ir Pasaulio lietuvių bendruomenes gyvas.

Renginio organizavimas prasidėjo nuo šūkio. Visų pirma privalėjome sumąstyti, kokias idėjas, įspūdžius ir patirtis norime perteikti būsimiems renginio dalyviams. Kuriomis mūsų krašto vertybėmis didžiuojamės labiausiai. Iš čia kilo kongreso šūkis „Ateitį kuria tradicija“.

Mūsų kraštas tai vakarai prie laužo; tai liaudies šokiai, kuriuos Lietuvos jaunimas dažnai laiko nemadingais ar „cringe“; tai savimi pasitikintis, keistai skambantis dialektas. Kitaip tariant – tai tradicijos, kurių patys dažnai nepastebime, nes mums jos yra savaime suprantamos, kaip antai vakaruškos rugpjūčio 15-ąją ar medinių kryžių deginimas (užuot išmetus).

Tradicijos paaiškina, kodėl Lenkijos lietuviai tai savotiška anomalija. Sociologijos mokslas seniai pastebėjo, kad tautines mažumas ištinka kultūrinė asimiliacija per tris kartas. Ši riba seniai peržengta Punske ar Seinuose, tačiau lietuvių kalba vis dar skamba. Pasaulio lietuviams itin aktualu suprasti, kokie faktoriai lemia dabartinę Lenkijos lietuvių poziciją.

Tradicijos suteikia mums kultūrinį imunitetą ir sutvirtina kolektyvinį tapatumą. Jos leidžia atsijoti efektyvias praktikas nuo trumpalaikių madų. Be to, įneša į gyvenimus šiek tiek daugiau grožio. Jos kuria ateitį.

Tai turbūt skamba banaliai ir šabloniškai, tačiau minties nuoširdumą patvirtino kongreso įgyvendinimas. Profesorės Danguolės Mikulėnienės paskaita apie lietuvių kalbos tarmes, Petro Maksimavičiaus paskaita, aiškinanti Lenkijos lietuvių situaciją ir kilmę, klojimo teatro pasirodymas, ekskursija po piliakalnius, vienuolyną, Seinų seminariją, pagaliau – elektroninės muzikos koncertas moliniame tvarte, taip pat gausūs ir stiprūs lietuviškumo pėdsakai dabartinėje Varšuvoje parodė, kiek daug galima pasiekti su tradicijomis. Žaidžiant jomis. Naudojant jas kaip įrankį. Formuojant išsvajotą ateitį.

Vis dėlto renginys pasėjo ne vien aukštas idėjas ar neapčiuopiamus lozungus. Tikiu, kad iš pirmo žvilgsnio momentiškas ir trumpalaikis įvykis atnešė ir tvirtą, išliekamąją naudą Punsko, Seinų ir Suvalkų kraštui.

Patys organizatoriai vienareikšmiai teigiamai pasisako apie kongresą. Pastangos nenuėjo veltui ir mus lydi jausmas, kad buvo verta stengtis. O ši emocija motyvuoja tolesniems darbams bei gyvuoja kaip įrodymas, kad joks projektas nėra mums per didelis ar per sudėtingas. Ne vienam Lenkijos lietuvių jaunimo sąjungos nariui kongresas buvo sunkiausias iš visų ikšiol organizuotų renginių, dėl ko kiti nepasirodys nei tokie baisūs, nei komplikuoti. Šis Punsko, Seinų ir Suvalkų krašto jaunimas taps mūsų bendruomenės lyderiais. Tarp kitko, nuo jų darbo priklausys mūsų gyvenimo kokybė.

Punskas turi nepaprastai didelį socialinį kapitalą, kurio pamatai grįsti tarpusavio pasitikėjimu, priklausymu organizacijoms bei stipriu vietiniu tapatumu. Todėl būtina nuolatos jį naudoti ir juo naudotis. Kaip raumuo, taip ir socialinis kapitalas – nyksta, jei nedirba.

Panašiai yra su demokratija, kurią privalome nuolatos mankštinti. Kaip minėjau anksčiau, PLJS balsavimas vyko praėjusiais metais. Tad apie kokią demokratiją kalbu? Apie jos fundamentalius elementus – susirinkimų ir žodžio laisvę, apie inkliuzyvumą ir lygybę, apie mažumų teises ir saugumą nuo neprašyto vyriausybės įsikišimo. Visi šie abstraktūs idealai rado savo vietą renginyje. Ne vien diskutuojant apie lietuvių padėtį Lenkijoje ar besilinksminant atvirame renginyje. Ir vėl privalau paminėti kongreso atidarymo vakarą, kur prezidentas kartu su dalyviais, svečiais, organizatoriais bei visais norinčiais punskiečiais kalbėjosi, juokėsi ir dainavo lietuviškas dainas. Visi mes buvome vienoje patalpoje, neskirstydami žmonių į „savus“ ir „svetimus“.

Verta kartais priminti, kad prezidentai, premjerai ar ministrai tai valstybės TARNAUTOJAI. Visi esame lygūs. Todėl pabendravimas, kad ir paprastas, įneša daugiau atsakomybės už bendrą mūsų visų paveldą ir turtą.

Mano nuomone, Punsko, Seinų ir Suvalkų lietuvių gyvybingumą sąlygoja draugai, kuriuos pastoviai bandome „laimėti“. Tiek į Punską pakviesti studijų draugai, tiek įvairių meno sričių kolektyvai, besilankantys mūsų krašte, tiek oficialios delegacijos valsčiuje veikia kaip gerai suteptas lobistinis aparatas. Lobizmas yra normali politinė praktika, reiškianti ne tiek verslo ir korumpuotų politikų ryšius, kiek kanalą, kuriuo paprasti piliečiai ar organizacijos gali daryti įtaką valstybės procesams. Turėkime omeny, kad kongreso delegatai dažniausiai ypatingų gabumų, politinio susivokimo ir visuomeninio aktyvumo žmonės, kurių dažnas ateity eis svarbias pareigas tarptautinėse įmonėse, valstybės įstaigose ir nevyriausybinėse organizacijose. Mums, kaip bendruomenei, turėtų rūpėti kuo geresni ryšiai su viso pasaulio lietuviais. Kongreso metu kiekvienas mūsų buvome Punsko, Seinų ar Suvalkų ambasadoriai.

Visi mes esame pririšti tradicijų inkaru, kuris leidžia susivokti, iš kur atėjome ir kur žengiame. Tad klausdamas, ar Lietuvai reikia Punsko, turiu galvoje visų pirma jo žmones – darbščius, pasitikinčius savimi, šiek tiek pasipūtusius, šiek tiek per daug priklausomus nuo „pletkavojimo“, tačiau svarbiausia – atsakingus už savo pačių ateitį. Pabrėžiu, kad mūsų miestelis ir bendruomenė nėra tobuli. Punskiečiai, aršiausi savo bendruomenės kritikai, pirmi stos į eilę primindami jos trūkumus ir problemas. Tačiau XVI pasaulio lietuvių jaunimo kongresas sėkmingai išreiškė pilietinės visuomenės pamatus.

Atsakant į antraštės klausimą – Lietuvai reikia ne Punsko, bet susitelkimo, bendrystės, veiklios visuomenės ir pasitikėjimo savo praeitimi. O kad būtent Punskas išlaikė dar tradicijų, senovinės šnektos ir pasitikėjimo trupinius… Mums tai garbė ir atsakomybė, kuria (duokdie) ir toliau dalinsimės su aplinkiniais ir tarpusavy.