PLJS forumas Punske

Petras Maksimavičius

Jau kurį laiką Punske diskutuojama, ar verta leisti čia įsikurti dideliam prekybos centrui, ar labiau saugoti Punsko savitumą, o tuo pačiu vietinių verslininkų interesus, bei tenkintis tik mažų parduotuvių paslaugomis. Tiek vienaip, tiek kitaip manančiųjų argumentai atrodo logiški. Žiūrint iš šalies norėtųsi įsijungti į minėtą diskusiją. Turiu savo nuomonę šiuo klausimu, tačiau jos neišsakysiu, kadangi gyvenu Seinuose. Šį klausimą turi spręsti patys punskiečiai. Vis dėlto gyvenimas Seinuose ir Punske skiriasi. Čia kita gyventojų tautinė sudėtis, požiūris į istorijos paveldą, ryšys su etnokultūra. Be to, Punske kitoks nei Seinuose savivaldybės administracijos valdymo stilius.

Panaši diskusija prieš dešimt metų vyko Seinuose. To meto miesto valdžia, beje, demonstruojanti patriotiškumą, didelį palankumą viskam, kas lenkiška, nusprendė duoti leidimą statyti vadinamąją „Boružėlę“ (lenk. Biedronka). Tartasi su vietos verslininkais ir lyderiais, išsakyta daug argumentų už ir prieš. Įdomu, kad nedaug buvo diskutuojama, ar „Boružėlės“ atsiradimas kaip nors paveiks Seinus etniniu ar kalbiniu požiūriu, padarys juos kaip nors nepatrauklius atvykstantiems turistams ar nepatogia vieta kurtis naujakuriams. Po kiek laiko atsirado dar kelios tinklinės parduotuvės, tarp jų viena lietuvių, kita latvių kapitalo. Esu girdėjęs, kad netrukus planuojama statyti dar vieną žinomu prekybiniu ženklu pažymėtą parduotuvę.

Tuo pačiu atsirado įvairių įdomių iniciatyvų, kaip miestelį paversti ne tik parduotuvių, bet taip pat lenkų tautinės atminties puoselėjimo vieta arba grąžinti tarpukariu buvusius būdingus elementus. Pradžioje siūlyta miesto centre atstatyti II pasaulinio karo metu vokiečių sugriautas žydų parduotuvėles (lenk. sukiennice). Planuota, kad atstatytame pastate vietos verslininkai galėsią pardavinėti turistams suvenyrus ir kitus su Seinų regionu susijusius produktus. Vėliau, kai šie planai subliūško, buvo siūloma miesto centre pertvarkyti eismą pagrindinėse gatvėse ir įkurti memorialinį muziejų po atviru dangumi. Manyta, kad gausiai besilankantys Seinuose turistai galės susipažinti su miesto istorija, ypač su tais jos tarpsniais, kurie buvo ypač skausmingi gyventojams. Man šie planai nelabai patiko, kadangi maniau, jog reikia tai daryti atsargiai, gerai apgalvojus. Privačiai diskutuodamas su Seinų miesto burmistru pabrėždavau, kad centre jau ir taip daug memorialinių vietų ir simbolių. Ilgainiui gali nutikti taip, kad labai mažame plote matysime daugiau plevėsuojančių vėliavų negu parke augančių medžių. Kitaip sakant, siūliau grąžinti miestui jaunatviškumą, tikėjimą ateitimi, o ne toliau grimzti į praeitį, eskaluoti slogias nuotaikas. Ar šių planų galutinai atsisakyta, nežinau. Tačiau, atrodo, kol kas nediskutuojama, kaip nedidelio miestelio prekybos rinką pasidalijo tarpusavyje tinklinės parduotuvės ir vietos verslininkai.

Mums Seinuose dėl gausiai besilankančių pirkėjų iš Lietuvos vadinamoji „Boružėlė“ padėjo populiarinti lietuvių kalbą, pratino vietos gyventojus prie to, kad garsiai lietuviškai kalbantys lietuviai jau visą laiką bus girdimi, ir ne tik „Boružėlėje“, bet taip pat kitose parduotuvėse, turgavietėje, degalinėse, gatvėje… Prisiminęs kokius, tarkim, 1986 metus, galiu drąsiai sakyti, jog įvyko didžiuliai pakitimai. Jau niekas gatvėje ar parduotuvėje išgirdęs kalbant lietuviškai neatkreipia dėmesio, kad Seinuose viešose vietose reikia kalbėti valstybine kalba. Šiandien toks „reikalavimas“ atrodytų juokingas ir būtų visiškai beprasmis. Buvęs ir kitas gretutinis poveikis. Lankydamiesi parduotuvėje dažniau išgirstame, kad „bulkutės“ tai bandelės, o „makrelė“ tai skumbrė ir t. t. Žinoma, Seinai tai ne Punskas, nors ir Punske dažniau išgirsti taisyklingesnę lietuvių kalbą niekam nepakenktų.

Kaip tai paveikė Seinų prekybą: kainas, darbo rinką, parduodamų produktų kokybę arba jau veikusių mažesnių parduotuvių padėtį, panagrinėkite patys. Tai nesunku padaryti, kadangi ir anksčiau lankėtės Seinuose, ir dabar nemažai punskiečių sutinku miesto parduotuvėse. Tai, ką rašau, yra publicistika, ir jokiu būdu neraginu priimti vienokius ar kitokius sprendimus. Kaip jau minėjau, negalime Seinų lyginti su Punsku. Tai du skirtingi, savo gyvenimą gyvenantys miesteliai. Man labiau rūpi kitas klausimas, kuris esąs kur kas svarbesnis.

Prasidėjo diskusijos įvairiais klausimais. Jos nepaprastai svarbios. Kiek teko išgirsti, diskutuojama ne tik didelės parduotuvės steigimo klausimu, bet ir kitais: tarkim, ar pasirinkta gera vieta statomai bibliotekai, ar estetiškai įrengta aikštė priešais Punsko mokyklą, ar reikalingi pokyčiai švietimo įstaigose, savivaldybėje ar kultūros namuose. Iš karto noriu pasakyti, kad tokios diskusijos – nieko baisaus. Jos reiškia, jog punskiečiai tai dar gyva bendruomenė. Gerai būtų, kad diskusijos būtų dalykinės ir jose dalyvautų kiek įmanoma daugiau bendruomenės narių. Labai sveikintina Punsko savivaldybės viršaičio iniciatyva rengti kad ir anonimines apklausas, raginti išsakyti savo nuomonę. Blogiau būtų, jeigu administracijos darbuotojai ir vadovai „užsidarytų“ savo kabinetuose, diskutuotų tik tarpusavyje, girdėtų tik savo argumentus ir vieni kitiems pritartų. Tai būtų labai pavojinga. Net geriausių norų vedami ir šventai savo argumentais tikintys lyderiai jokiu būdu negali į tokius spąstus patekti. Žinoma, kritikos niekuomet nepavyks išvengti, tačiau ilgesnėje laiko perspektyvoje tai išeina į naudą – vietos bendruomenė sustiprėja. Verta taip pat pabrėžti, kad aktyvi Punsko administracijos politika stiprina visos lietuvių bendruomenės padėtį, padeda spręsti didesnes ir mažesnes problemas. Tai jaučiame ne tik Seinuose, bet ir Suvalkuose. Tai jaučia ir gretimos Seinų apskrities savivaldybės, kurioms dominuojanti Punsko pozicija ne visuomet kelia džiaugsmą.

Lenkijos lietuvių bendruomenė (LLB) savo atstovų suvažiavimo metu taip pat bandė kelti klausimą, ar nereikėtų susėsti visiems kartu ir apsvarstyti, ką ir kaip reikėtų tobulinti, kad kiek įmanoma ilgiau būtų išsaugota šio krašto lietuvių tautinė tapatybė. Tokie suvažiavimai formaliai lyg ir vyksta, tačiau rimtų diskusijų juose nedaug. Kol kas ne iki galo tai pasiseka padaryti, mat (bent man taip atrodo) neišvengiamai susiduriama su skirtingais interesais. Nekalbu apie asmeninius interesus, bet siekį visų pirma rūpintis tik savos įstaigos, organizacijos, žurnalo, kolektyvo, mokyklos… veikla. Iš dalies tai gerai, kadangi tas natūralus konkuravimas veda prie tobulėjimo. Kita vertus, kartais reikėtų ir platesnio požiūrio bei sutarimo, kaip mes savo bendruomenės gyvenimą matome praėjus 10 ar 30 metų. Ateities niekas negali nuspėti, tačiau pati diskusija ir nuomonių įvairovė labai vertinga. Žinau, kad LLB valdyba jau kurį laiką diskutuoja, kaip išgirsti lietuvių bendruomenės, bent žymesnės jos narių dalies, balsą. Pradėta rengti apklausos anketa, kuria bus siekiama sužinoti gyventojų nuomonę įvairiais klausimais. Jei pavyktų tai padaryti, tai būtų svarbus žingsnis ruošiant lietuvių bendruomenės raidos strategiją. Mes neturime lėšų, todėl neturime taip pat kitų efektyvių instrumentų, kuriais naudojasi visi, siekiantys sužinoti žmonių nuotaikas, požiūrį į vienokius ar kitokius sprendimus, susijusius su jų gyvenimu. Jokia paslaptis, kad vyriausybės, politinės partijos ar net savivaldybės užsisako profesionaliai parengtas gyventojų apklausas, kad suprastų, kaip ir kurie sprendimai susilaukia žmonių teigiamos ar neigiamos reakcijos. Vėliau tuo remiantis ir priimami sprendimai.

Grįždamas prie pagrindinės šio straipsnio minties noriu pabrėžti, kad kuo daugiau ir plačiau diskutuosime tarpusavyje, klausime, atsiklausime ir įsiklausysime vieni į kitų nuomones, tuo bus geriau. Tai nėra lengva, kadangi žmonės esą skirtingų charakterių, įsitikinimų, išankstinių nusiteikimų. Padėtį sunkina ir tai, kad lietuvių bendruomenė labai maža. Tačiau reikia to siekti, juolab kad net lenkų mokslininkai, politikai ar kitų Lenkijoje gyvenančių tautinių mažumų atstovai prieš kelis dešimtmečius dažnai sakydavo, jog Lenkijos lietuvių išskirtinis bruožas – gebėjimas susitarti dėl bendro tikslo. Kitaip įsivyrauja viską užgožianti apatija ir įsitikinimas, kad ir taip nieko negalima pakeisti.

Pabaigoje noriu dar pagirti Lenkijos lietuvių jaunimo sąjungą, kuri mūsų krašte surengė Pasaulio lietuvių jaunimo kongresą. Jo metu Punsko Kovo 11-osios licėjuje vyko diskusija tema „Kiek turėtumėm būti atviri ir kiek uždari, kad mūsų identitetas nepaskęstų globalizacijos eroje“. Joje dalyvavo Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkė D. Henke, Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos bei mūsų krašto atstovai, tarp jų buvusi Lenkijos lietuvių bendruomenės pirmininkė, dabartinė „Aušros“ redaktorė I. Gasperavičiūtė. Tuomet pagalvojau, kad tokių diskusijų labai trūksta mūsų bendruomenei. Žinoma, mes diskutuojame suvažiavimų, posėdžių, įvairių renginių metu, tačiau visuomet, mano galva, stinga vieno labai svarbaus, esminio dalyko – gero pasiruošimo diskusijai, aiškaus tikslo, kurį norime pasiekti, apgalvojimo, į kuriuos rūpimus klausimus norime gauti vienokius ar kitokius atsakymus. Kongreso diskusijai, kuriai vadovavo T. Marcinkevičius, buvo gerai pasiruošta. Konkretūs, kartais provokuojantys klausimai ir vadovavimas diskusijos eigai leido labai prasmingai pakalbėti apie konkrečius ir svarbius dalykus. Gal vertėtų dažniau tokias diskusijas rengti ir pasikeisti nuomonėmis vienais ar kitais mūsų bendruomenės gyvenimo klausimais?