Rytis Motiejūnas

Tvanki ir griausminga vasara persirito į rudenį. Šiemet ne tik pasiekti keli lietuviški karščio rekordai, bet kartu kraštą alino didžiulė sausra, retsykiais bauginusi mus didžiulėmis liūtimis. Šie kontrastai ir stebina, ir erzina, bet meteorologai tvirtina, kad tokių klimato kraštutinumų bus vis daugiau…

Rugsėjį eina jau septintasis Rusijos invazijos į Ukrainą mėnuo. Vasario pabaigoje apstulbęs pasaulis su neslepiamu susižavėjimu stebėjo, kaip ukrainiečiai atmuša „antrosios pagal pajėgumą“ (taip mėgsta girtis rusų generolai) armijos atakas. Keletą savaičių visi užgniaužę kvapą spėliojo, ar išsilaikys Kijevas…

Sostinė atsilaikė. Užpuolikai net paliko jos apylinkes ir sukoncentravo dėmesį į kitus Ukrainos regionus. Bet karas nepasidarė mažiau nuožmus. Cinikai sako, kad jis palengva tampa rutina ir kad jis palengva užmirštamas. O juk besiginantys ukrainiečiai kovoja ne tik už save, bet ir už mus, visus tuos, kuriuos rusų revanšistai norėtų „išvaduoti“, svajodami atkurti jų pamišusiose galvose įsivaizduojamą rusiškąjį pasaulį su buvusios SSRS ar net Rusijos imperijos sienomis (ši buvo dar didesnė nei Sovietų Sąjunga, nes joje buvusios ir Suomija su didžiąja Lenkijos dalimi). Atkurti jį bet kokia kaina, nesiskaitant nei su savų, nei užkariaujamų valstybių gyventojų gyvybėmis.

Kol kas okupantams sekasi prastokai. Didvyriška ukrainiečių tautos kova ne tik sužavėjo pasaulį, bet ir privertė kiek susigėsti taip pat sočiąją Europos Sąjungą. Besiginanti pusė gauna nemažą finansinę, karinę ir kitokią pagalbą iš daugelio pasaulio valstybių, net iš kitų žemynų. Bet šėtoniškas senstelėjusio Maskvos valdovo karo planas nebuvo vienadienė improvizacija. Daug metų vyko ne tik karinių konfliktų repeticijos (Čečėnija, Gruzija, Krymas), buvo zonduojamos ir aplinkinio pasaulio reakcijos į įvairias rusų provokacijas. Dirbo gausybė rusų šnipų, jie ir jų nupirkti politikai įsiskverbė į demokratinio pasaulio politinį ir finansinį elitą. Tai dar ne viskas – galima šaipytis iš rusų nupirktų parsidavėlių, bet kai rusų demagogiją ima transliuoti Katalikų bažnyčios galva, darosi nejauku. Kas tai – naivus marazmas ar kremlinių įtakos agentų pergalė?

Tačiau karas Ukrainoje turėjo ir teigiamą poveikį. Jis atvėrė akis naivuoliams, tikėjusiems gerąja Rusija, sunkiau pateisinti užpuolikus ir jų seniems ar naujiems bičiuliams. Rusijos agresijos akivaizdoje nejauku ir komunistinei Kinijai, kuri irgi norėtų dominuoti pasaulyje, tačiau būtų linkusi tai padaryti ekonomine galia, o ne karu.

Tariamas rusakalbių išvadavimas tapo visos Ukrainos gyventojų, kalbančių ir rusiškai, ir ukrainietiškai, genocidu. Neišprovokuotas suverenios valstybės užpuolimas, neregėtas žiaurumas ir plėšikavimas tarp civilių, visos valstybės teritorijos apšaudymas atstūmė nuo Rusijos net ir buvusius jos draugus. Balsavimai Jungtinėse Tautose parodė, kad rusų draugėmis teliko tik kelios (regis, penkios) valstybės iš beveik 200 organizacijos narių: Baltarusija, Šiaurės Korėja, dar kelios valstybės, pvz., Eritrėja.

Nepavykus žaibiškam užpuolimui, rusų armija atsitraukė ir pradėjo ilgą bei sekinantį pozicinį karą. Bus išbandoma ne tik kariaujančių ukrainiečių kantrybė. Būsime išbandomi ir mes. Rusija, ilgai maitinusi Europą savo dujomis ir nafta, užmigdė regiono vadovų budrumą. Kol ukrainiečiai laukia pažadėtų modernių ginklų, sotūs ir ištižę vakariečiai gąsdinami šalta žiema. Užsukti visi rusiškų dujų vamzdžiai, net ir tie, kurių žadėta neužsukti. Maskvėnai atidžiai stebi situaciją ES ir tikisi, kad išaugusios naftos ir dujų kainos (dėl jų pradėto karo) parklupdys prie komforto įpratusius vakariečius. Šis ruduo ir žiema bus tikrai nenuspėjami… Štai jau bruzda čekai. Matyt, pamiršo rusų tankus 1968 metais…

Blogis yra be galo išradingas. Neabejotina, kad bus dedamos visokiausios pastangos, siekiant nutraukti pagalbą kovojančiai Ukrainai, kokiais nors šėtoniškais būdais priversti ją pasirašyti paliaubas ar taikos susitarimą, pasiliekant jau užkariautas teritorijas. Okupantai ne tik klastingi, bet be galo nuožmūs ir ciniški. Karo pradžioje kalbėję apie siekį denacifikuoti ir demilitarizuoti Ukrainą, dabar jau atvirai kalba apie užkariautų sričių prijungimą prie Rusijos. Siekiant palaužti valią priešintis, naudojamos visos priemonės – nuo atviro genocido iki nepaklusniųjų tremties į Rusijos gilumą, skubaus mokyklinių programų pakeitimo rusiškomis ir rusų mokytojų atvežimo. Šantažą gąsdinant pasauliniu badu, pavogus ukrainietiškus grūdus, ir bauginimą avarijomis atominėse elektrinėse jau matėme. Kokią dar niekšybę sugalvos užpuolikai? Vėl užvers mus ekonominių pabėgėlių iš Afrikos ir Azijos ordomis?

Niekas neabejoja, kad užkariavus Ukrainą, rusų armija ims „surinkinėti“ kitas, neva jiems priklausančias žemes su neva skriaudžiamais rusakalbiais ar net be jų. Apie tai atvirai šaukia rusų politikai ir žurnalistai, pažadėję, kad jų tankai pasieks Lisaboną. Ką jau kalbėti apie Lisaboną – šovinistinės isterijos apimti propagandistai kalba apie branduolinį karą, užmiršdami, kad tokiame kare laimėtojų iš viso nebus…

Kol skeptikai krizena, kad niekaip neprasideda žadėtasis ukrainiečių kontrpuolimas, reikėtų prisiminti, jog problema ne tik kiekybinė rusų ginkluotės persvara. Daugelį metų miegoję ir mažinę savo kariuomenes, europiečiai susigriebė, kad nelabai daug tos karinės technikos ir turi. Rytų Europos valstybės, ne kartą patyrusios rusų „išvaduotojų“ įsiveržimus, puikiai suprato grėsmę ir atidavė beveik viską, ką turėjo. Lyderiai čia buvo estai, atidavę karo pradžioje ukrainiečiams trečdalį savo turėtos ginkluotės. Bėda ta, kad naujosios NATO narės nelabai daug tų ginklų ir turi. Paaiškėjo, jog net Vokietijos kariniai sandėliai pustuščiai, o ir daug amunicijos paseno. Kol didžiosios Europos šalys teisinasi dėl lėto ir menko ginkluotės tiekimo, jų oponentai spėlioja – ar tikrai vokiečiai ir prancūzai neturi tiek ginklų, kiek prašo ukrainiečiai? Neturi ar turi, bet nenori duoti? Kas atsakys? Žinoma, britai ir amerikiečiai elgiasi kitaip, bet vadinamasis lendlizas įsivažiuoja lėtai. Tačiau net ir demokratų valdomose JAV suvokta, kuo gali baigtis Rusijos karinė pergalė Ukrainoje. Prieš porą savaičių daugiau kaip 20 žymių Jungtinių Valstijų politikų ir diplomatų paragino prezidentą Džo Baideną tiekti daugiau ginkluotės kovojančiai Ukrainai ir daryti tai greičiau, nes priešingu atveju amerikiečiams vėliau teks siųsti į karą jau savo karius… Tiems, kas šaiposi iš ukrainiečių armijos, reikėtų priminti, kad amerikiečiai kol kas atvežė tik penktadalį visos pažadėtos ginkluotės!

Karas atskleidžia ne tik blogąsias žmogaus savybes. Iš Ukrainos plūstelėjus milijonams pabėgėlių, jie buvo gan šiltai sutikti daugelyje pasaulio valstybių. Neganda suartina žmones – atidėtos į šoną senos nuoskaudos, kiekvienas bent kiek protaujantis asmuo suvokia, kad ukrainiečiai gina ne tik save, bet ir mus. Neproporcingai daug pabėgėlių priėmė Ukrainos kaimynės, ypač Lenkija (gal Vengrija mažiau). Gan daug ukrainiečių įsikūrė ir Baltijos šalyse. Nors rusų propagandistai ir neriasi iš kailio, bandydami sukiršinti tautas ar sukelti nepasitenkinimą atvykėliais, kol kas jiems nesiseka. Štai vėl bandoma prisiminti Voluinės tragediją ir įkalti pleištą tarp ukrainiečių ir lenkų, kuriamas įvaizdis, kad dėl pakilusių kuro kainų kalti užsispyrę ir nenorintys rusams pasiduoti ukrainiečiai.

Žinoma, kad tai nesąmonės. Bet jei žiema bus labai šalta, tokia propaganda gali ir suveikti. Visi žiūri į Europos didžiuosius ir bijo jų silpnadvasiškumo. Juk vokiečių ir prancūzų elgesys kartais tikrai nepaaiškinamas. Pavyzdžiui, kam skambinėti V. Putinui? Norint išsaugoti jo veidą? Bet juk Antrojo pasaulinio karo metu V. Čerčilis neskambinėjo A. Hitleriui, kad išsaugotų jo veidą… Kas tai – nepagydomas vakariečių naivumas ar tiesiog pragmatiškas cinizmas?

Lietuva kol kas neatrodo pasiruošusi priimti visų naujų didelių geopolitinių, ekonominių ir finansinių iššūkių. Paaiškėjo, kad net mūsų pasieniečiams trūksta paprastų šaunamųjų ginklų, o daugelis nupirktų šarvuočių brokuoti. Prašome NATO sąjungininkų brigados, bet neturime kur juos apgyvendinti…

Horizonte šmėžuojant finansinei krizei, nulemtai kainų augimo, vasaros pabaigoje daugelis vyriausybės ministrų tiesiog atostogavo. Infliacija pas mus viršijo 20 % ir čia esame visos ES priekyje (didesnė infliacija tik Estijoje), bet valdžios atstovai spinduliuoja ramybe. Belieka spėlioti, ar jie tikrai tokie kompetentingi ir viskam pasiruošę, ar tiesiog abejingi savo piliečiams?

Atrodo, kad antrasis variantas. Kilus skandalui dėl vadinamojo elektros kainų liberalizavimo ir bankrutavus vienai pusiau fiktyviai nepriklausomo elektros tiekimo įmonei, apgauta keliasdešimt tūkstančių žmonių. Bet premjerė tesugebėjo pasakyti, kad dėl to kalti… patys vartotojai, nes jie neatidžiai skaitė sudaromas sutartis!

Sudirgęs visas pasaulis. Atrodytų, valdžia turėtų rūpintis tuo, kaip sumažinti visus esamus ir būsimus iššūkius ir problemas. Be visų ekonomikos bėdų, nereikėtų užmiršti ir hibridinio karo grėsmių. Galima juoktis iš visokių paleckininkų organizacijų, draugaujančių su Rusija ir Baltarusija, bet gyventojų pragyvenimo lygio smukimas ir tikro ar tariamo nepasitenkinimo kurstymas, siekiant pakenkti valstybei, irgi yra tokių politinių machinacijų dalis. Jei jau tokia sunki padėtis, o lengvų sprendimų nėra, reikia nors pasistengti, kad sunkmetis netaptų Lietuvos priešams galimybe ją šmeižti.

Dar ir sporto naujienos šiemet nedžiugino tautiečių. Džiaugdamiesi jaunųjų krepšininkių ir krepšininkų bei disko metikų medaliais, visi tikėjomės sėkmės ir vyrų krepšinyje. Bet kol kas jos nėra. Turbūt visus užliūliavo pergalės priešsezoninėse rungtynėse – pastebėta, kad po pergalių draugiškuose susitikimuose rimtose varžybose dažniausiai laukia pralaimėjimai. Medalių dar teks palaukti…