Jurgita Stankauskaitė

Jurgita Stankauskaitė

Times New Roman, 12 dydis, pastraipa pasislenka. Būtinai lietuviškos raidės. Galima pradėt rašyt. Paleisti į pasaulį kelintą tekstą su savo apmąstymais. Galėsit su jais nesutikti. Visiškai leidžiu. Net raginu savo mintis išlieti „Aušros“ puslapiuose. Juk nuo „iks“ metų esame kalbinami savo nuomonėmis dalintis viešai, ne bumbėti pakampėmis ir spjaudyti į viešai veikiančius. Bijai būti apspjaudytas? Nespjaudyk, tai ir pats nebūsi apspjaudytas. O gal priešingai? Imk ir pajausk, ką reiškia būti kito kailyje. Gal pritrūks seilių kitam kartui.

Nieko sau straipsnio pradžia. Dažnai nesinori savo rašliavų vadinti straipsniais. Per daug išdidžiai ir rimtai skamba. Straipsnius rašo profesionalūs žurnalistai, o pas mus, kaip man yra sakę, tokių nė su žibalu nerasi. Kaip ir žibalo šiandien nerasi. Ilgai neradau žodžių, kuriais galėčiau šiame rašinyje pasidalinti savo pastebėjimais, o gal net nusivylimu tuo, kas vyksta pasaulyje. Ne, ne pasaulyje. Taip toli nereikia ieškoti. Po saule. Čia pat. Pas mus.

Moteriškė sėdėjo sau vasarnamio kėdėje ir gėrė karštą arbatą dienos įkarštyje. Jos siurbimui pritarė kitapus stalo sėdinti draugė. Eilinis pasibuvimas. Eilinis suėjimas „an pletko“. Dzūkavo, juokėsi, braukė ašaras, leisdavo į lauką sunkius atodūsius. Pagyvenusių moterų pasišnekėjimas. Nieko neįprasto. Viskas seniai matyta ir girdėta, jau ankstyvoje vaikystėje, kai mano močiutę lankydavo jos draugės. Kiekvieną kartą pokalbis prasidėdavo „kas naujo?“, tęsdavosi per „seniau tai…“, kirsdavo per „dabar tai viskas kitap“ ir baigdavosi „nieko nepadarysim, raikia aic namo“. Grįžtant prie vasarnamio, turbūt tik tam jis ir buvo pastatytas, kad moterys galėtų apie viską kalbėtis be mūrinio namo sienose apsigyvenusių ausų.

– Aš tau sakau, prie nieko gero šitas viskas neprives.

– Baigsis karas, ir vėl bus gerai.

– Tikrai greitai nesibaigs. Apie koronavirusą irgi visaip kalbėjo, o žiūrėk, kiek laiko viskas tęsiasi.

– Na, bet juk jau dabar nėra taip blogai.

– Užtai, kad karas netoli vyksta. Dabar yra nauja tema žinioms. Kitų bėdų neliko.

– Karas tai ir mūsų bėda. Pro ausis kulkos neskraido, bet užtat kitokiu būdu nukenčiam. Pažiūrėk, kas parduotuvėse vyksta, kaip viskas pabrango, kaip mokesčiai pakilo.

– Teisybė. Nežinau, prie ko šitas viskas prives. Baisu pagalvoti.

– Ir stena kiekvienas atsisėdęs, kad nebus už ką krosnies pasišildyti.

– O kaip mes seniau išgyvenom nepriteklių? Nieko nebuvo, o kažkaip dar ir senatvės sulaukėm.

– Išgyvenom, užsigyvenom ir kitiems davėm.

– O dabar kiekvienas tik lupa, tik draskosi dėl kiekvieno zloto. Nori viso pasaulio pinigus uždirbti.

– Gerai Mikaldos knygutėj rašė, kad ateis laikai, kada žmogų užvaldys baisus godumas…

Godumas seniai žemėje viešpatauja. Anksčiau jis negnaibė, o dabar dursto padus kaip netyčia užmintas kadagys. Manyčiau, kad kol žmogus jaunas ir nerūpestingas, prasilenkia su godumo šešėliu, o kuo vyresnis ir senesnis, tuo labiau pats artėja prie auksu spindinčių niekšiškų akių. Godumas ryškus ir mūsų krašte. Globali savybė kaip reikiant kerta per nagus. Ne tik tuos nulakuotus ir kremu suminkštintus, bet ir tuos, kurie apgaulingai pajuodavę nuo darbo. Mūsų mažai, bet mums kuo toliau, tuo mažiau rūpi vidinis išlikimas – tas gražus, doras ir tyras. Mums rūpi tas purvinas bėgimas paskui pinigą. Nesvarbu, kokia kaina.

Nors man nėra penkiasdešimt ir jums gali atrodyti, kad apie gyvenimą nieko dar neišmanau, žinokite, pokalbiai apie pragobusią visuomenę sklaido mano kartoje nuo labai seniai. Kai ką pastebėjau ne tik aš viena. Ir dabar noriu savo pastebėjimu pasidalinti. Reikėjo nugyventi mažiausiai 25-erius metus, kad pamatyčiau visuomenėje didelį skirtumą. Vaikystės patirčių analizė prasidėjo tik suaugusiojo gyvenime. Prasidėjo nuo paprasto klausimo: Kodėl tas konkretus žmogus, kuris, mano galva, turėtų mane atstumti, skleidžia kažkokią malonią trauką, o ta vieta, kur viskas gražu, atstumia, versdama nukreipti žvilgsnį? Būtent ta mano paragauta „žurnalistika“ leido pažinti daug žmonių, atverti ne vieno kiemo vartelius ir ilgai kalbėtis su tais, kurie buvo įvairiaspalviai visomis gyvenimo prasmėmis. Jų atvirumas arba uždarumas, mielas laiko skyrimas arba trypčiojimas norint greičiau baigti pokalbį klojo istorijas į mano galvą, palikdamas vietos pačio žmogaus, kaip mąstančios būtybės, analizei. Namai, kuriuose, atrodė, rasiu lobių lobius, dažniausiai nuliūdindavo savo tuštuma, o tame kieme, į kurį nelabai norėjosi net koją kelti, po pirmo pasilabinimo aukso vertos išminties siūlas traukte traukė numegzti ilgos popietės apsiaustą. Tokį, kuriuo galėsiu apsivilkti ir nešioti visą likusį gyvenimą. Nusimezgiau, bet neapsivilkau, palikusi jį tokioje aplinkoje, kokioje ir radau. Neverta jo purvinti išalkusių kačių šiukšlyne.

Katės mielos iki laiko, o jeigu joms kas nepatinka, gali ir akis išdraskyti. Panašiai yra ir su žmonėmis, kurie moka gyventi tik su dvigubomis kaukėmis. Išorėje mielas, geras, nors prie žaizdos pridėk. Namas spindi, gražus, matyti, kad pareikalavęs nemažai lėšų. Rodos, gyvenk ir džiaukis gyvenimu. Visą vakarą praleistų pasakodamas, kiek viskas jam kainavo, kiek darbo įdėjo, kokius nuostabius vaikus turi. Nepaklaus tavęs, kaip tau sekasi, nes juk neįdomu, matyti plika akimi, kad blogiau. Tačiau jeigu netyčia išsprūstų informacija apie tavo sėkmę, kurios materialiai nematyti, staiga dieną pakeistų naktis, saulė pasislėptų už debesų, dangus su žeme susimaišytų. Akyse sužibėtų pavydo žvaigždė. Slėpk neslėpęs, bet ir ta kaukė tokio žvilgsnio nepaslėptų. Arba norėtų baigti „draugystę“, arba bandytų įsimaišyti ir paragauti sėkmės istorijos. „Juk negali būti, kad tau geriau sekasi nei man!“ Pavydas ir godumas išdygę iš vienos šaknies. Neabejoju.

Pasakose esame skaitę apie medinėje trobelėje gyvenančią raganą ir auksinių stogų pilis su jas valdančiais tyros širdies valdovais. Arba atvirkščiai. Taip ir pas mus yra. Po kiekvienu stogu gyvena skirtingi žmonės, vertybių skalėje susikalę skirtingas vertybes. Kaip mano draugė mėgsta sakyti: „Viskas priklauso.“ Priklauso, koks statomas šeimos medis, kokias kartas išdaigina, kokiomis vertybėmis gyvenime vadovaujasi. Nusivylimas žmogumi ateina tuomet, kai supranti, kad žmogaus akyse skaičiuojami pinigai, o visa kita nustumiama kažkur už pakaušio.

– Aš tau sakau, kad dabar vienas kitam tik pavydi. Tik pinigų ir pinigų.

– Jeigu anam sekasi, tai turi žiūrėti, kad kitas neapšnekėtų. Priburs, apspjaudys ir nesiseks.

– Žodis – ne žvirblis. Paleisi – nesugrįš.

– Žvirbliu išlekia, jaučiu sugrįžta, miela drauge.