Choras „Dzūkija”

Božena Bobinienė

Gyvenimas – tai nuolatinė patiriamų būsenų, situacijų, įvykių amplitudė. Kartais, atrodo, viskas puikiai sekasi, lydi vien laimėjimai, kitąkart – krentama į bedugnę, neviltį, atrodo, iš jos neįmanoma bus išlipti… Tačiau kažkas įvyksta: maža kibirkštėlė, žodis, asmuo, susiklosčiusi situacija – ir vėl viskas pamažu kyla į viršų, vėl pasiekiamos aukštumos. Tai normalu, gyvenimiška, tai vyksta visame pasaulyje, nuolat…

2022 m. spalio 2 d. minėjome Punsko LKN „Dzūkijos“ choro gyvavimo 65-metį. Vartydama knygą „Punsko lietuvių kultūros namai 1956–2016“, sustojau ties vienos uoliausių choro dalyvių Jūratės Kardauskienės pasakojimu apie ansamblio pradžią, dalyvius, chorvedžius, koncertus, išvykas. Ir susidaro įspūdis, kad ir šio kolektyvo istorijoje netrūksta būtent minėtų akimirkų: nuo pakylėjimo, taurių jausmų išgyvenimo iki visiškos tylos, net veiklos nutraukimo. Bet dainos skambėjimas lietuvio „dūšioje“ nenutyla, jis veržiasi ir, nepaisant aplinkybių, noras kartu, keliais balsais dainuoti vis rusena. Rūpestingai prižiūrima ugnelė įsiplieskia vis labiau, kol pavirsta ramiai liepsnojančiu židiniu. Jei pridėsim į jį daugiau gerų malkų – jis gali dar labiau įsiliepsnoti, šviesti ir šildyti dar stipriau… Manau, „Dzūkija“ šiuo metu pasiekė to ramiai liepsnojančio židinio laikotarpį. Kas bus toliau? Parodys laikas.

Ar Vincas Valinčius, paprastas kaimo žmogus, kurio sieloje spurdėjusi daina paskatino jį 1957 m. išeiti ir pakalbinti, suburti kitus dainuojančius į vieną bendrą chorą, tuomet galvojo, kad sambūris išliks ir gyvuos taip ilgai? Laimė, atsirasdavo vis daugiau tokių bendraminčių, panašiai jautrių muzikai, ir jie vis perimdavo lazdelę iš ankstesnio vadovo, kuris dėl įvairių priežasčių negalėjo tęsti veiklos. Vlada Pajaujienė, Kostas Sidaris, Algirdas Jonas Vaina, Vytautas Pečiulis, Adriana Juškevičienė, Jonas Pavilonis – tai žmonės, kurie neleido šiam siūlui nutrūkti ir perdavė jį dabartiniam „Dzūkijos“ vadovui Vidui Simanauskui. Labai svarbūs buvo ir yra taip pat tie, kurie palaikė ir vis dar palaiko choro veiklą bei choristus. Tai mokytojas Jonas Pajaujis, LKN vadovai, ypač Jūratė Kardauskienė, Asta Pečiulienė, Varšuvos chorų vadovas prof. Darius Zimnickas ir daug kitų žmonių, kurie geru žodžiu ar bet kokia kita parama skatina Punsko krašto chorą toliau dirbti ir siekti gražių tikslų.

Mes, dabartiniai „Dzūkijos“ dalyviai, jaučiame pagarbą ir puoselėjame gerus prisiminimus apie tuos bendraminčius, kurie kadaise dainavo choro gretose. Prisimename galingus, nuostabiai skambančius sopranus, altus, tenorus ir bosus, skardžius ir stiprius balsus, sudrebindavusius ne vieną sceną. Keičiasi laikai, galbūt jau nebedainuojame taip stipriai ir galingai kaip kadaise, bet vis dar puoselėjame Punsko chorinę tradiciją.

Stengiamės taip pat puoselėti „Dzūkijos“ gerą vardą. Neatsiliekame, pamažu keičiamės taip, kaip diktuoja laikmetis. Atliekame naujai aranžuotus kūrinius, nors dalis repertuaro yra ta pati jau 60 metų. Juk lietuvių liaudies dainos – nemirtingos. Tarkim, „Kur giria žaliuoja“ – lyg mūsų antras himnas. Ją dainuojame visur, kaip kažkuriam straipsnyje minėjau: danguje, ant žemės, ant vandens, po žeme… Taip, dabartinė „Dzūkija“ – keliautoja, naujų sąskambių ieškotoja, bet ir senų, tradicinių dainų puoselėtoja, nevengianti giedoti ir sakralinio meno kūrinių…

Labai tikiu, kad „Dzūkija“ gyvuos, ypač kad į jos gretas, nors nedrąsiai, vis ateina naujų, jaunų žmonių, kuriems ta jautri daugiabalsio dainavimo liepsnelė spurda kažkur giliai, sieloje, kaip ir choro pradininkams. Tai teikia labai daug vilčių ir džiaugsmo, kad ankstesnė karta savo veikla neatbaidė, o vis dar pritraukia jaunąją kartą. Apima jausmas, kad visos pastangos nenuėjo veltui, kad „Dzūkijos“ dainavimas pastebimas mūsų visuomenėje. Džiaugiuosi, kad savo pamąstymais apie tai pasidalino mūsų kolektyvo jauniausi dalyviai. Jie sušildo ir duoda viltį, kad choras gyvuos, kad sulauksime dar ir kitų garbingų „Dzūkijos“ jubiliejų. O štai žmonių, kuriems chorinis dainavimas artimas ir mielas, atviri pasisakymai.

Onutė Kliučinskienė (altas): Dainavimas ir išvis muzika buvo man artima nuo pat vaikystės. Mama giedojo bažnyčios chore, brolis mokėsi groti pianinu bei klarnetu, o senelis, kurio, deja, nebeprisimenu, grojo trimitu. Aš dainuodavau pati sau, kaip sugebėjau, savo mėgstamiausias dainas, kurių tada klausiausi. Galėjau ištisas valandas dainuoti vieną dainą, kol nenuspręsdavau, kad jau man tas mano dainavimas patinka. Su mama eidavau į bažnytinio choro repeticijas, o mišių metu likdavau prie vargonų, kur ir giedodavo choras. Mokėjau beveik visas giesmes. Galbūt dėl to dainavimas visada buvo man artimas. Paprasčiausiai visada mėgau ir toliau mėgstu dainuoti, bet dažniausiai – tik sau, kai niekas negirdi. Dėl to dalyvavimas chore man suteikia labai daug drąsos, bet ir moko kuklumo bei nuolankumo. Mano balsas gal ir nepasižymi kuo ypatingu, nėra labai stiprus, bet man svarbiausia yra jo derėjimas, pataikymas į atitinkamą tonaciją, į natą. Dainavimas man suteikia labai daug pasitenkinimo ir džiaugsmo, ypač kad galiu būti dalis ko nors tokio didingo kaip choras. Tokioje grupėje kiekvienas, kad ir tyliausias, balselis prisideda atliekant vieną didelį, skambantį kūrinį, ir tai yra fantastiška! Ilgai svarsčiau: ateiti į chorą ar ne. Turėjau be galo daug abejonių: ar aš tinkama, ar sugebėsiu ir t. t. Laimė, tarp mūsų choristų yra tokių nuoširdžių žmonių, kurie nepalaužia sparnų, bet jų dar prideda ir visada siūlo pagalbą. Taip pat Vadovas – kantriai moko ir vis patikina, kad viskas gerai.

Dalyvavimas chore teikia man labai daug pasitenkinimo, garbę puoselėti lietuvių kultūrą ir, aišku, galimybę daryti tai, ką be galo mėgstu – dainuoti. Ir dar vadovaujant profesionaliam chorvedžiui! Tai tikrai stiprina pasitikėjimą savimi ir didina savigarbą, ko man labai trūko.

Atėjusi į repeticiją, aš sutelkiu dėmesį vien į repetuojamą kūrinį. Visas pasaulis, visos bėdos eina šalin. Tai toks smegenų „resetas“, kurio labai trūksta kasdienių pareigų ir visokių reikalų sūkury. Galiu pasakyti, kad buvimas „Dzūkijos“ choro dalyve tai kol kas didžiausias ir smagiausias nuotykis, kurį patiriu! Ir dar vienas dalykas: niekada nebūčiau net pagalvojus, kad stovėsiu scenoje ir dainuosiu. Su choru tai tapo įmanoma. Be to, pažinau nuostabių žmonių! Ir turiu galimybę keliauti su daina ne tik po mūsų kraštą, bet po visą pasaulį!

Evelina Ivoškaitė (sopranas): Kai dainuoju, man gera, lyg širdyje šilčiau pasidaro. Dainuoju, kai gera, bet kartais dainuoju, ir kai blogesnių dienų pasitaiko – kad geriau pasidarytų. Dainos turi tokią magišką savybę kaupti prisiminimus. O dainų garsai sugeba pažadinti žmoguje tokių stiprių emocijų, kad visu kūnu šiurpuliukai nubėga. Paprastai tariami žodžiai tokių galių neturi, tad gebėjimas dainuoti – galia, kurią turėdama be galo džiaugiuosi.

Dainavimas kaip savotiška terapija, padėjusi man perbristi per sunkesnius tarpsnius gyvenime. Taip paveikė ir prisijungimas prie „Dzūkijos“ kolektyvo: pakalbinta dainuoti mūsų chore, jau po pirmų repeticijų pradėjau vėl žingsniuoti per kasdienybę su daina.

Į klausimą, kodėl dainuoju, galiu atsakyti tik vienaip: dievinu dainavimą ir tai, kaip jaučiuosi dainuodama bei ką jaučiu, girdėdama kitų dainavimą… O galingas choro sąskambis – čia tai emocija! Siela, atrodo, persipildo ir šviesa per kraštus liejas.

Jonas Radzevičius (tenoras): Man muzika visada buvo prie širdies. Dainavimas mane atitraukia nuo kasdienių rūpesčių, duoda labai daug pozityvios energijos. Chore jaučiu, kad esu vienos didžiulės, bendros jėgos dalis.

Tomas Žilinskas (bosas): Choras „Dzūkija“ man visų pirma yra brangus, artimas ir nuo mažens įdomus dėl to, kad daug metų jame dainuoja mano mama. Meilė dainai ir muzikavimui mano šeimoje perduodama iš kartos į kartą. Jei tik kur būdavo choro koncertas, eidavau klausytis (net kartą įbėgau pas mamą į sceną jai „padėti“ dainuoti) ir vis sakydavau: „Kap užaugsiu, aisiu ir aš dainuoc.“ Kaip sakiau, taip ir padariau. Vieną dieną ir sakau mamai, kad norėčiau ir aš dainuoti. Ji, nieko nelaukus, paklausė Vadovo, ar priims tokį jaunuolį kaip aš. Vadovas sutiko ir pakvietė mane „apklausai“, po kurios taip ir pasilikau iki šiol.

Jau po pirmų repeticijų žinojau, kad noriu tapti vienu iš „Dzūkijos“ dainininkų, nes man labai patiko Vadovo išrinktos dainos, dainavimas keliais balsais, na ir, aišku, puikūs čia esantys žmonės. Pats repeticijų lankymas man yra vienas iš būdų pailsėti ir atsipalaiduoti po kartais sunkios darbo dienos. Koncertai labai pagerina savijautą, ypač kai matau, kad žiūrovas yra teigiamai nustebęs ir nuoširdžiai šypsosi, išklausęs mūsų atliktą kūrinį. Su choru kiekvienais metais stengiamės bent kartą savo repertuarą pristatyti ir užsienio žiūrovams, todėl turime progą pamatyti įspūdingų vietų, labai smagiai praleidžiam laiką.

Paula Rupinskaitė (altas): Šiais metais turėjau galimybę su choru „Dzūkija“ išvykti į Italiją. Choras dalyvavo tarptautiniame festivalyje, o vėliau poilsiavo, bet nuolat jo gretose skambėjo daina. Ši kelionė tapo viena iš mano įsimintiniausių, nes dainavome visur: lėktuve, viešbutyje, prie jūros. Nors kelerius metus nebuvau dainavusi ir ne visus žodžius mokėjau, dainavau kartu su choristais. Prisiminiau licėjaus laikus, kai lankiau chorą „Pašešupiai“. Išvyka į Italiją ir „Dzūkijos“ dalyviai paskatino mane prie jų prisijungti. Taigi kai grįžome į Punską, nuėjau į repeticiją. Suspėjau išmokti kelias dainas ir sudainuoti jas „Dzūkijos“ jubiliejaus koncerte.

***

2022 m. spalio 2 d. popietę Punsko LKN įvyko mišraus choro „Dzūkija“ 65-ojo jubiliejaus koncertas. Dalyviai, pasipuošę tautiniais drabužiais, atliko lietuvių liaudies, harmonizuotas dainas (dirigavo choro vadovas Vidas Simanauskas, koncertmeisterė Lina Abromavičienė). Pasibaigus pirmajai koncerto daliai, garbingi svečiai sveikino chorą su švente. Chorui maloni staigmena – kraštiečio, Varšuvos Frederiko Šopeno muzikos universiteto profesoriaus, daugelio Lenkijos sostinės chorų vadovo, kompozitoriaus Dariaus Zimnicko bei mokytojo Algio Uzdilos dovana – specialiai „Dzūkijai“ sukurta daina „Namų giesmė“.

Po to scenoje pasirodė „Dzūkijos“ bičiuliai: Punsko LKN vaikų ir jaunimo vokalinė grupė „Balsynėlis“ (vad. Egidija Grimalauskienė) bei Alytaus kultūros ir komunikacijos centro choras „Varsa“ (vad. Vidas Simanauskas). Antroje koncerto dalyje, pakeitę sceninius kostiumus, pas žiūrovus sugrįžo „Dzūkijos“ choristai. Dabar moterys buvo pasipuošusios naujai pasiūtomis melsvomis sukniomis, vyrai – elegantiškais kostiumais ir melsvomis „varlytėmis“. Kartu su Alytaus „Varsos“ dainininkais atliko kelias dainas (dirigavo vad. Vidas Simanauskas bei „Varsos“ kolektyvo chormeisterė Klaudija Aleksandravičiūtė; koncertmeisterė Lina Abromavičienė). Abiejų chorų vadovas Vidas Simanauskas pakvietė į sceną prof. Darių Zimnicką. Jis dirigavo jungtiniam chorui dainuojant „Kur giria žaliuoja“. Po to chorai iš scenos trumpam pasitraukė. Ekrane buvo demonstruojamos skaidrės, pristatančios „Dzūkijos“ choro veiklą, keliones, koncertus. Scenoje rikiavosi Punsko parapijos vaikų ir jaunimo vokalinė-instrumentinė šlovinimo grupė „Kairos“, prie jos prisijungė ir „Dzūkija“. Visi kartu atliko giesmę „Tavo žodis“. Tai pirmasis tokio pobūdžio projektas.

Finalinei koncerto dainai į sceną suėjo visi šventės dalyviai bei buvusieji „Dzūkijos“ choristai. Jie kartu atliko Vytauto Kernagio (žodžiai Salomėjos Nėries) dainą „Mūsų dienos kaip šventė“.

Nuoširdžiai ačiū tariame visiems, kas talkino ruošiant „Dzūkijos“ choro 65-ojo jubiliejaus šventę. Ypatingai dėkojame:

Oficialiems šventės rengėjams – Punsko LKN ir LLD

Šventės ir choro veiklos rėmėjams: Lietuvos URM programa Globali Lietuva bei LR vidaus reikalų ir administracijos ministerijai

Punsko LKN direktorei Astai Pečiulienei už šventės koordinavimą

Koncerto režisieriui, choro vadovui Vidui Simanauskui

Scenarijaus autorei Jolantai Jonušonytei

Koncerto vedėjai Gintarei Vektoriūtei

Dariui Zimnickui ir Algiui Uzdilai už dainą „Namų giesmė“

Garso operatoriui, parūpinusiam taip pat skaidres, Robertui Slovikui

Punsko krašto vaizdų fotografui Valdui Žilioniui

Naujų sceninių drabužių siuvėjai Maženai Krakauskienei

Šventės fotografei Virginijai Karčiauskienei

„Dzūkijos“ choro dalyviai