Irena Gasperavičiūtė

Irena Gasperavičiūtė, „Aušros” redaktorė

Lietuvoje, kaip ir daugiau nei 100 kitų pasaulio šalių, Mokytojų diena švenčiama spalio 5 d. Pagal UNESCO, ji skirta pademonstruoti mokytojų indėlį į mokslą ir jo plėtrą. Tačiau Lenkijoje šią dieną švenčia tik aukštųjų mokyklų dėstytojai. Mokytojai ir mokyklų darbuotojai savo diena laiko spalio 14-ąją – Nacionalinės edukacijos dieną. Ta proga žiniasklaidoje pasigirsta nemažai diskusijų apie šios profesijos svarbą bei jos problemas. Apdovanojami labiausiai nusipelniusieji pedagogai.

Kartais atrodo, kad tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje negalvojama apie šalių ateitį, jei mokytojo profesija, kuri ir kuria ateities visuomenę, paliekama, galima sakyti, užribyje. Būti mokytoju šiuo metu ne tik kad neapsimoka. Mokiniai, paklausti, ar kuris jų planuotų ateitį sieti su pedagoginiu darbu, dažnai ima juoktis. Lenkijos edukacijos ministras sako, kad reikia būti pasiruošusiam dėstyti bent du dalykus, ir apsimeta, kad problemos nėra, nors kiekvienais metais vis labiau ima trūkti dalykų mokytojų. Tačiau mums svarbu, kas vyksta mūsų lietuviškose mokyklose. O vyksta tas pats, kas ir kitur, tačiau kai mūsų mokyklų nedaug, galime labai greitai susidurti su skaudžiu reiškiniu. Mūsų mokyklų mokytojų amžiaus vidurkis – apie 50 metų. Greitai prasidės masinis mokytojų ėjimas į pensiją. Kas tada? Gal tada niekam nereikės uždarinėti lietuviškų mokyklų, jos pačios nustos būti lietuviškos, kai nebeliks mokytojų? Jau šiandien yra dalykų, kurių moko tas pats mokytojas Punske, Vidugiriuose ir Seinuose. Mokytojai sutinka važinėti ir užpildyti spragas. Bet kaip ilgai tai tęsis? Ką darysime vėliau? Tokie nelinksmi egzistenciniai pedagoginiai pasvarstymai Mokytojų dienos proga. Jums, mieli kolegos, norėčiau palinkėti kantrybės ir, žinoma, kūrybiškumo. Su mūsų švente!