Irena Gasperavičiūtė

Yra žmonių, kurių nesutalpinsi į jokius rėmus. Neįsprausi į jokią konkrečią profesiją. Paprastai jie būna labai nepraktiški. Visuomenėje dažnai lieka nesuprasti, kartais laikomi keistuoliais. Pabandžius juos kaip nors „sutramdyti“, padaryti iš jų ūkininką, mokytoją ar vairuotoją arba kaip nors kitaip primesti visuomenei suprantamą vaidmenį, dažniausiai pralaimima – jie gyvena savo gyvenimą, tik jiems suprantamą. Ir tik tuomet jie gali jaustis laimingi. Kas jie tokie? Tai menininkai. Vienas jų – ne tik Punske ir Seinuose žinomas tautodailininkas, skulptorius Zenonas Knyza.

Turiu pripažinti, kad 2020-aisiais, minėdami Tautodailės metus, „Aušroje“ pristatėme kai kuriuos mūsų krašto liaudies menininkus, tačiau toli gražu ne visus. Dievdirbių, kurie iš medžio skobtų tradicinius, į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įtrauktus Rūpintojėlius, be Zeniaus Knyzos, mūsų krašte daugiau kol kas nėra. Ir nors Tautodailės metai seniai pasibaigę, savo klaidą taisydama norėčiau supažindinti jus, mieli skaitytojai, su šia įdomia asmenybe ir ypač jos darbais. Liaudis sako: geriau vėliau, negu niekad. Taigi kviečiu į dviejų dienų kelionę su dėde Zeniumi. Keliavome po mūsų kraštą, bandydami nuotraukose įamžinti didesnius skulptoriaus darbus. Apvažiavome tik Seinų, Punsko, dalį Krasnapolio ir Šipliškių valsčių. O jo drožti kryžiai, skulptūrėlės pasaulietinės ir sakralinės išsibarsčiusios plačiai po Lenkiją, Lietuvą, net ir Vokietiją, kur kurį laiką jis dirbęs.

Pradedame: Paliūnai – Bereznykai

Iš Seinų važiuodami per Lumbius į Vidugirius ir čia sankryžoje ne pasukę į Punską, bet patraukę tiesiai, iš dešinės paliksime Paliūnų „dvarą“. Pavažiavus dar kilometrą kelias baigsis ir atsiremsime į Lietuvos ir Lenkijos valstybinę sieną. Čia bandyti važiuoti toliau nepatartina. Paskutinė sodyba, gal 50 metrų nuo Lietuvos sienos, ir yra Knyzų namas, dabar atnaujintas, baigiamas įrengti. Netoliese, už kūdros, yra kitas gyvenamasis būstas – tai buvusiame svirne įkurta drožėjo dirbtuvė ir įrengta gyvenamoji erdvė. Čia Zenono pasaulis. Į akis krenta ant palangių žydinčios pelargonijos. Kur matyta, kad vyras, gyvenantis vienas, augintų gėles? „Pas mano mamą visados ant palangių žydėjo gėlės. Man irgi jų labai reikia. Kai užeinu į kieno nors namus, iš karto pastebiu, ar ant palangių žydi gėlės. Tai labai daug pasako apie tų namų šeimininką“, – pasakoja menininkas. Jo gyvenamojoje erdvėje yra ir kitų gyvenimą skaidrinančių elementų: ant vienos sienos kabo Vilniaus senamiestį vaizduojantis gobelenas, ant kitos – Gedimino stulpai, baldai senobiniai, dar ano šimtmečio pradžios. Šeimininkas žino jų kilmę.

Dirbtuvėje pastebėjau, kad visi kaltukai, varžtukai ir viniukės turi savo vietą. Ant staklių užkelti medžio luitai. „Savo šuliniui apdailą darau. Ir viskas, daugiau nebedirbsiu, koją skauda. Sunku medieną kilnoti. Gal aš su tais sunkiais rąstais ir susigadinau klubo sąnarį“, – sako kitais metais aštuntą dešimtį baigsiantis drožėjas.

Prieš išvažiuojant tautodailininko darbų fotografuoti, kaip buvom taręsi, dar kartu atsigeriame kavos. Klausiu apie jo kilmę. Juk čia, Paliūnuose, ne jo gimtinė. „Ne, šie namai nėra gimtinė, čia kadaise gyveno giminaičiai Knyzos ir jie neturėjo vaikų, tai šią sodybą, kurią, beje, jaunystėje pats ir stačiau, paveldėjau.“ Tikrieji dabartiniai Zenono namai yra Vidugirių Būdos kaime, kur gyvena jo šeima, žmona Birutė Knyzienė (Sutrinavičiūtė), su kuria prieš 50 metų sumainė aukso žiedus. Birutė – mano krikšto mama. Taip įgijau teisę Zenoną Knyzą dėde Zeniumi vadinti. Jiedu susilaukė penkių vaikų: Rimo, Dariaus, Gvido, Dalytės ir Lauros. Jie visi jau seniai suaugę. Išsivažinėję kas kur. Ūkį perėmė jauniausias sūnus Gvidas. Jis ir ūkininkauja.

„Čia iš tikrųjų ne Paliūnai, o Bereznykai, – tęsia mano pašnekovas. – Tik dabar šito pavadinimo nebelikę. Ten, už sienos, tęsiasi Bereznykų kaimas. Taigi aš iš ten ir kilęs. Gimiau Būdvietyje. Mama iš Miklausės kaimo, tėtis užaugo Bereznykuose anapus sienos, bet jis gimęs Vesalave. Jis nepriklausomoj Lietuvoj buvo policininkas. Todėl atėjus sovietams pasidarė nesaugu, slapstėsi miškuose. Buvo 1945-ųjų Petrinės, aš su mama buvome namuose, atvažiavo enkavėdistas ir sako jai: „Tavo vyras banditas.“ Mama sako, kad ne, ir parodė tėčio brolio, kuris buvo paimtas į Raudonąją armiją, siųstą laišką. Sako, kad vyras kariuomenėj. Tam laiške buvo ištrintas dėdės vardas ir pasirašyta Vitas – tėčio vardu. Tada tas enkavėdistas įsisodino mamą į vežimą ir veždamas per Miklausės kaimą sako žmonėms: „Žiūrėkit, čia didvyrio žmona važiuoja!“ Padarė ratą ir paleido. Mama tuomet laukėsi antrojo kūdikio. Tai ji, supratusi, kad gero negali tikėtis, pasiėmė mane, lagaminą su vystyklais, ir išėjom. Norėjo patekti į Lenkiją – čia buvo daug giminių. Visi Linkos. Mat mano močiutė iš Kreivėnų kaimo Linkaitė.

Sieną perėjus atsisėdo pievoje pailsėti. Ir staiga girdi: kažkoks kanopų dundėjimas – tabalai tabalai. Staiga atsistojo, žiūri – kažkokia kumelė bėga. Mama pakėlė rankas ir ją sustabdė. Iš paskos bėgo savininkė. Viena kitai ėmė dėkoti: mama – kad sutiko gyvą žmogų ir jis padės pasiekti gimines, o ta moteris – kad mama sustabdė jos kumelę, kuri, jei būtų perbėgusi sieną, gal ir visai būtų pradingusi. Moteris parodė kelią. Mama tą įvykį vis prisimindavo kaip kokį likimo ženklą – tas kumelaitės kanopų dundėjimas jai išliko atminty. Kumelaitė jai atnešė išsigelbėjimą. Taip mama pateko pas Agurkių kaimo Krakauskus. Krakauskienė (Linkaitė) – mamos pusseserė. Čia po trijų gimė brolis.“

Vidugiriai

Taip šnekučiuodamiesi nejučia pasiekiame pirmąjį kelionės tikslą – Vidugirius. Čia pats naujausias Zenono Knyzos darbas – palaimintojo Jurgio Matulaičio skulptūra prie Vidugirių bažnyčios. Pastatyta šių metų liepos mėnesį. „Vidugiriokas Jurgis Vaznelis paklausė, ar nepadaryčiau palaimintojo Jurgio Matulaičio skulptūros. Sakau, kodėl gi ne, tik medienos geros reikia. Žinojau, kad Gediminas Nevulis iš Burbiškių turi gražų ąžuolą, kreipėmės į jį ir jis padovanojo Jurgio Matulaičio skulptūrai ąžuolo medienos. Tai ir išdrožiau, nors kai kas netikėjo, kad man pasiseks. Dar ir tradicinį lietuvišką kryžių su saulute virš koplytėlės nukaliau. A. a. Juozas Vaina aiškino, kad tokiame kryžiuje sutalpintos trys religijos: pagonybė, krikščionybė ir islamas.“ Apeiname aplink koplytėlę. „Ar atpažįsti šiuos išdrožtus žiedus?“ „Rūtos“, – sakau. Įprasta vaizduoti rūtos šakeles, o čia patys žiedai. Dėdė Zenius pasakoja, kad šioje bažnyčioje siūlė padaryti altorių – Kryžių kalno atvaizdą. Net projektą buvo sukūręs, bet nebuvo tam noro ar lėšų. Tai projektas liko neįgyvendintas.

Sustojame prie Vidugirių mokyklos, kuri 2016 metais šventė 100-ąjį jubiliejų. Labai neįprasta skulptūra. Kaip įamžinti mokyklą skulptūroje? Menininkas rado išeitį – vaikai, kopiantys į šviesą. „Gal per trumpas kopėčias jiems padariau, negali pasiekti šviesos lango?“ – juokauja dėdė Zenius.

Tai tik pirmosios dienos kelionės pradžia. Tęsime kitame „Aušros“ numeryje.