Rytis Motiejūnas

Kol vėjas drasko paskutinius rudens lapus, miškuose klaidžioja pyktelėję grybautojai. Šiemet grybų buvo visai nedaug arba jų visai nebuvo, sunkiai atsidūsta ne vienas tautietis, ne tik dzūkas, bet ir aukštaitis su žemaičiu ar suvalkiečiu…

Prasidėjo devintasis karo Ukrainoje mėnuo. Maskvos vaduko karinė avantiūra, žadėjusi per tris dienas susitvarkyti su tariama Kijevo fašistine banderovcų chunta, atsimušė į ukrainiečių valios stiprybę. Nepalaužiamas tautos noras išlikti atmušė maskvėnų ordų antpuolį. Karas įgavo sunkaus, sekinančio pozicinio karo formą. Dabar jau niekas nedrįsta spėlioti, kokiame etape esame ir kiek laiko dar vyks šios skerdynės. Visi, netgi mandagieji Vakarų intelektualai, ima suprasti, kad ukrainiečiai kovoja ne tik už savo valstybės, bet ir už pačios tautos fizinę egzistenciją…

X X X

Karas paneigė daugybę išankstinių prognozių. Paaiškėjo, kad ukrainiečiai jau subrendo kaip nacija ir nenori būti vien didžiarusių tautos atšaka, kaip juos vadina užpuolikai. Nepasitvirtino prognozės, kad rusų armiją ukrainiečiai sutiks su gėlėmis, kaip išvaduotojus. Pirmuosius smūgius Ukraina išlaikė, bet barbariška Rusijos agresija tęsiasi. Nepasitvirtino ir naivokų Rusijos žinovų tvirtinimas, kad griežtų Vakarų pasaulio sankcijų nustekenta agresorė po kelių savaičių ir mėnesių sužlugs ekonomiškai ar kad joje kils maištas prieš valdžią. Gal tai ir įvyks, o kol kas paaiškėjo, kad rusai ilgai ruošėsi ne tik kariškai, bet ir ekonomiškai, kauptos atsargos, planuota keleri metai į priekį. Vakariečiams apribojus prekybą, Rusija ne tik stiprina ryšius su Azijos galybėmis (Kinija, Indija), bet ir išradingai apeina prekybinius draudimus, pavyzdžiui, toliau veža naftą į Europą neutralių valstybių laivais. Visi pripažįsta, kad dėl sankcijų eiliniai rusai ima patirti vis daugiau nepatogumų, kurie tik didės. Bet ko tik nepadarysi dėl didžiosios Rusijos! Paprasti šios valstybės piliečiai yra be galo kantrūs ir užguiti, įpratę paklusti visiems gerojo caro (gen. sekretoriaus, prezidento) norams. Daugelis politikų ir filosofų tokį rusų paklusnumą sieja su istorija. Juk Maskvos valstybė, ilgai buvusi totorių Aukso ordos duoklininke, iš jos paveldėjo ne tik valdovo-pusdievio kultą, bet ir vergišką jo pavaldinių paklusnumo tradiciją.

X X X

Prasidėjus ukrainiečių kontrpuolimui, rusų armija karštligiškai ieško galimybių atgauti prarastą karinę iniciatyvą. Po ilgų dvejonių, nesulaukęs azijiečių kaimynių paramos, V. Putinas nutarė skelbti dalinę mobilizaciją. Tą pačią, apie kurios negalimumą jis kalbėjo nuo karo pradžios, įtikinėdamas rusus, kad su ukrainiečiais susidoros vien kariai profesionalai. Tačiau nesėkmės fronte privertė Maskvą ieškoti papildymo. Profesionalai tikina, kad papildomas menkai paruoštos ir motyvuotos „patrankų mėsos“ mobilizavimas (kalbama apie 300 tūkst. šauktinių) negarantuoja karinės pergalės, o rusų nuostolius tikrai smarkiai padidins. Žinia apie mobilizaciją sukėlė didžiulę bangą bėglių iš Rusijos į visas valstybes, kur tik galima išvykti be vizų. Vieni kalba apie 700 tūkstančių, kiti net apie milijoną išbėgusiųjų. Vakariečiai žada šiuos žmones priglausti, o daugelis buvusio socialistinio bloko valstybių nepatikliai linguoja galvas. Ar tik ateityje netaps šie tūkstančiai rusakalbių galvos skausmu juos priėmusioms valstybėms? Juk dauguma tokių bėglių nėra prieš didžiosios Rusijos idėją (į gatves protestuoti nėjo), o tik prieš mobilizaciją.

Ukrainos armijos kritikai aptilo. Rusų armija išmušta iš Charkovo srities, mūšiai grįžta į Donbaso prieigas. Okupantai palengva stumiami iš Chersono srities. Suvokęs situacijos rimtumą, Kremliaus vadovas vos per keletą dienų suorganizavo fiktyvius referendumus, kurių metu į Rusijos sudėtį „pasiprašė“ ne tik separatistinės Lugansko ir Donecko respublikos, bet ir okupuotos Chersono ir Zaporožės sričių dalys. Nė viena pasaulio valstybė, išskyrus Šiaurės Korėją, nepripažino nei šių referendumų, nei po jų įvykusio teritorijų įjungimo į Rusiją. Bet V. Putinui tai nė motais… Artėja Chersono išlaisvinimas, o visas pasaulis spėlioja, kokią niekšybę čia gali iškrėsti okupantai. Vieni kalba apie hidroelektrinės susprogdinimą (tada potvynio vanduo nuplautų Chersoną ir apylinkes), kiti mini cheminio ar net atominio ginklo panaudojimą. Skamba labai nejaukiai. Bet kas belieka rusams, pralaimintiems konvencinį karą? Tik mosuoti branduoliniu vėzdu.

Spalio pradžioje Rusija pradėjo totalinį Ukrainos energetinės sistemos naikinimą. Skelbiama, kad pažeista arba sunaikinta daugiau nei trečdalis visų elektros gamybos pajėgumų. Į kampą užspeista agresorė iš paskutiniųjų stengiasi palaužti ukrainiečių valią. Ji mano, kad žiemos išvakarėse sušalti palikti gyventojai pasiduos arba vėl masiškai ims bėgti į užsienį. Bet ar nebus taip, kad tai tik dar labiau sustiprins ukrainiečių ryžtą ginti gimtą kraštą? Ar nepadidės jų įniršis ir noras atkeršyti užpuolikams? Ukrainiečiai vis prašo karinės Vakarų paramos, tik ji visada vėluoja.

X X X

Lietuvoje dėl karo vyrauja neįtikėtina ramybė. Seimo nariai ginčijasi su ministru dėl NATO sąjungininkų brigados įkūrimo (tai būtų vokiečiai) perspektyvų, juraičiai ir švenčionienės beveik nekliudomai važinėja po Rusiją ir dergia Lietuvą, o mūsų teisėsauga tikina viską stebinti ir kontroliuojanti. Suįžūlėję paleckininkai ne tik tyčiojasi iš valstybės, kurioje gyvena, bet ir žada plėsti savo organizacijų veiklą Lenkijoje ir Latvijoje. Nežinia, kaip jiems sektųsi Latvijoje (ten beveik pusė gyventojų – rusakalbiai), bet dėl jų sėkmės Lenkijoje labai abejoju!

Ateinančios brangios žiemos akivaizdoje Lietuvos vyriausybė pagaliau apsisprendė dėl lengvatų. Gyventojai gaus paramą, tik gaila, kad tai bus skolinti pinigai. Kitų metų valstybės biudžeto projekte žioji beveik 5 % deficito skylė. Nemaloni tikrovė, tik ir valdžią galima suprasti – net oficiozinės gyventojų apklausos rodo, kad ši valdžia pasiekė visus nepopuliarumo rekordus. Ir nors iki kitų Seimo rinkimų dar dveji metai, jau ateinantį pavasarį vyksiantys savivaldos rinkimai gali suduoti stiprų smūgį valdantiesiems.

Nežinia, kaip ir kada baigsis karas Ukrainoje, nors visi ir linkime ukrainiečiams pergalės. Bet vieną laimėjimą rusai pasiekė – kad ir kaip beišsisukinėtų Baltarusijos vadovas, jis priverstas Kremliui palengva atidavinėti nepriklausomybės likučius. Visi supranta, kad be Rusijos paramos 2020 m. A. Lukašenka turbūt jau sėdėtų emigracijoje Maskvoje. Tačiau už tai jam šiandien tenka brangiai mokėti. Baltarusijos teritorija rusų ne tik naudojama kare prieš Ukrainą. Neseniai paskelbta taip pat apie bendro rusų ir baltarusių karinio junginio kūrimą. Jis bus dislokuotas Baltarusijoje. Pasirodo, A. Lukašenka bijo, kad jį užpuls ne tik pikta NATO, bet ir teroristai, kuriuos neva rengia iš šalies pabėgę jo priešininkai.

Kol mes mirtinai susipykę su Baltarusija, išradingasis jos vadovas „gelbsti“ badaujančius lietuvius, leisdamas jiems be vizų nusipirkti druskos ir kruopų. Šurmulys dėl grikių ir druskos Lietuvoje jau senokai pasibaigė, tačiau rusų ir baltarusių valdžia ir toliau pasakoja savo piliečiams apie badaujančią Europą, kuri neturi net tualetinio popieriaus. Ir tai ne anekdotas. Barame baltarusius ir žadame jiems papildomas sankcijas, bet susisiekimas su Baltarusija klesti. Taip, geležinkeliai keleivių į šią šalį neveža, tačiau į Minską per dieną iš Vilniaus vyksta 18 autobusų. Į Gardiną yra 8 reisai. Iš viso į šią šalį per dieną įvažiuoja apie 30 (su pravažiuojančiais) autobusų. Neįtikėtina? Net į Kauną per dieną važiuoja 16 ar 17 autobusų. Nekalbame apie Klaipėdą ar kitus miestus. O štai į jums puikiai pažįstamus Lazdijus iš Vilniaus autobusu tiesiogiai galima nuvykti tik vieną kartą per dieną. Iš Kauno į šį miestelį liko 4 reisai. Tikras stebuklas!