Rokiškėnas Liudas Taliunevičius

Gyvenu Ustkoje jau daugiau kaip 60 metų. Beveik 50 metų vasarą nuomoju butą poilsiautojams. Papasakosiu apie juos.

Tai įvyko 1996 metų vasarą, kai jau gyvenau savo vienbučiame name kartu su dukros šeima. Buvau našlys, kadangi žmona Bronislava mirė vėžiu būdama 42 metų. Ta vasaros diena buvo vėjuota, taigi dalis poilsiautojų ilsėjosi ne pliaže, o sode. Kai kurie ant šezlongų deginosi, kiti ruošė grilį. Buvo daug jaunų ponių. Aš taip pat sukiojausi sode. Staiga iš balkono, kur buvo mano vyriausias, 5 metų, anūkas Martynas, girdžiu šaukiant: „Seneli, seneli!“ Kadangi aš tuomet apsimetinėjau esąs jaunesnis, negu iš tikrųjų buvau, pasijutau kvailai. Pradžioje apsimečiau, kad jis ne mane šaukia, bet anūkas nesiliovė. Taigi prisiartinau ir sakau Martynui, kad daugiau manęs nevadintų seneliu kitiems žmonėms girdint (ir dar taip garsiai šaukdamas). Anūkas neva suprato, tačiau galiausiai klausia: „Tai kaip man Tave šaukti?“ Atsidūriau kvailoje situacijoje, nes pats nežinojau, ką atsakyti. Paprašiau tik, kad daugiau nešauktų visa gerkle, o turėdamas kokį nors reikalą ateitų pas mane. Nežinau, ar tai padėjo. Kai papasakojau apie šį nutikimą šeimai, tai pilvais raičiojosi.

Kitas su poilsiautojais susijęs nuotykis įvyko neseniai, 2021 metais, kai man buvo jau beveik 88-eri. Visą poilsiautojų priėmimo ir aptarnavimo procedūrą perdaviau dukros šeimai. Sau pasilikau tik žolės pjovimą ir laistymą, smulkius taisymus bei atliekų rūšiavimą. Kartą man surūšiavus atliekas ir išgabenus konteinerius į gatvę, priėjusi iš nugaros poilsiautoja palietė petį ir sako: „O, koks Jūs dailus!“ Apstulbau, nes niekad gyvenime nebuvau girdėjęs tokio komplimento. Atsigręžiu, žiūriu – graži 40–50 metų moteris. Sakau: „Dailus, tai dailus, bet senas.“ Nieko nepasakė. Pasikalbėjome tik kitomis neutraliomis temomis. Dabar svarstau, ar man galima atskleisti būdus, kuriais poilsiautojos vilioja vietinius vyriškius. Juk tai mūsų duondavės. Tačiau iš dukros sužinojęs, kad ta moteris atvažiavusi iš Lenkijos pietų, nusiraminau. Mat ji tikrai neperskaitys apie tą mūsų susitikimą ir pokalbį. Juolab kad tai bus parašyta lietuvių kalba.

Bėga metai. Nepaprastai greitai keičiasi tautų bendravimo galimybės bei amžiais gyvavę papročiai ir tradicijos. Gal ir dėl to, kad išvengtų tokių kaip mano aprašytosios situacijų, mūsų šalys ima pavyzdį iš Vakarų ir naudojasi jų patirtimi. Žmonėms bendraujant vis dažniau vartojami vardai, nenusakant giminystės. Nesikreipiama pridedant žodžius „ponas“ ar „ponia“, bet tiesiog vardu. Taip daroma ir mūsų šalyse – Lietuvoje ir Lenkijoje. Kai man skambina kokia nors firma, prekybos ar reklamos įmonė, ragelyje dažnai išgirstu: „Pone Liudvikai, pone Liudvikai…“ Suprantu, kad tai jaunos merginos balsas, ir nežinau, kaip reaguoti. Nurausti ar džiaugtis, kad nepaisydama amžiaus skirtumo bendrauja su manim kaip su bendraamžiu. Tačiau tai yra malonu. Ir tegul taip būna…