Nastutė Sidarienė

Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugija (LLEKD) įkurta 1997 metų rudenį. Jau tada Lietuvoje veikė Lietuvių etninės kultūros draugija, kuri kvietė ir ragino prisidėti prie lietuvių etninės kultūros puoselėjimo šalyje. Dirva jau buvo įdirbta, kadangi mūsų krašto etninio paveldo grožį matėme ne tik mes patys, bet ir kiti, atvykę pas mus. Vienas ryškiausių materialaus ir nematerialaus paveldo rinkėjų buvo Juozas Vaina. Jis įsteigė muziejų. Gyvąją mūsų krašto kultūrą kiek vėliau mums atskleidė Arvydas Žygas. Konsultavo, padėjo, mokė dainų, ratelių, šokių daug jaunimo – mūsų draugų iš Lietuvos: Eugenija Venskauskaitė, Vytautas Musteikis, Rytis Ambrazevičius, Gintaras Songaila ir daugelis kitų. Turėdami tokius pavyzdžius, buvome tikrai turtingi. O ir pats to meto jaunimas, nors ir nedaug, turėjo išsilavinusių šios srities specialistų, kraštotyrininkų. Taigi draugija neįsikūrė dykroje, o ant tvirto savo krašto žmonių gyvų tradicijų pamato.

Per 25 veiklos metus draugija nuveikė daug darbų įvairiose srityse. Dar prieš jos formalų įsteigimą jau keletą metų dainavo „Gimtinės“ etnografinis ansamblis, vaikų būrelis „Šalcinėlis“, kūrėsi „Senosios klebonijos“ muziejus. Formaliai LLEKD įsisteigti padėjo Romas Vitkauskas. Pirmąja pirmininke steigiamasis suvažiavimas išrinko mokytoją Aldoną Vaicekauskienę. Šias pareigas ji ėjo 25 metus, iki 2022 m. lapkričio 13 d. Jos, draugijos valdybos, ansamblių vadovų, ansambliečių, tautodailininkų, daugelio kitų žmonių dėka Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugija nuveikė labai daug darbų. Sunku išvardyti ketvirčio amžiaus veiklas, bet verta trumpai paminėti labiau įsimintinas.

Seniausias esąs „Gimtinės“ etnografinis ansamblis, kurio veikla draugijos steigimosi metais buvo jau gerokai įsibėgėjusi. Pirmasis šio ansamblio vadovas – mokytojas Kostas Sidaris. Į ansamblį ateidavo vyresniosios kartos dainininkai. Ateidami atsinešdavo savo kraitį – senąsias dainas. Jomis lyg duona dalindavosi, vieni iš kitų mokindavosi. Pakakdavo tik visiems susidainuoti, susiderinti, ir jau dainas nešdavo į pasaulį. Ansambliečiai mokėjo ir ratelių, šokių, kai kurie pagrodavo. Be muzikos, dainų, mokėjo ir rankdarbius atlikti. Neužmirštamos Anelės Pachuckienės užuolaidėlės, kampinukės, spintelių, paveikslų rėmų papuošimai iš popieriaus. Jas padaryti vėliau mokėsi vaikai ir jaunimas. Aišku, buvo ir kitų auksarankių.

Šio ansamblio dalyvių pagrindu sudaryta liaudies teatro grupė, kuri rengė įvairias apeigines programas: rugiapjūtės, lalavimo, duonos kelio, bulviakasio ir kitas. Gal labiausiai įsimintinos „Rugiapjūtės pabaigtuvės Krasnagrūdos dvare“. Krasnagrūdos todėl, kad Jonas Jakubauskas (vadinamas Jonucu) pasakojo apie pabaigtuves tame dvare ir iš jo išmokome rugiapjūtės dainų. Pavadinimą reikėjo užrašyti, nes su šiuo spektakliu dalyvavome regioninėje ir makroregioninėje atrankose, o valstybiniu mastu kartu su keliais kitais kolektyvais tapome laureatais. Ansamblis įrašė kompaktinę plokštelę su savo atliekamomis dainomis.

Kartu su vaikų ir jaunimo folkloro ansambliais „Šalcinukas“, „Saulalės“ ir „Alna“ rengdavome jungtines programas dainų šventėms ir kitoms progoms (duonos tema, švietėjui Kazimierui Mielkui atminti spektakliai, parengti Lietuvos dainų šventėms, kuriose bemaž visuomet dalyvavome).

Jaunimo ansambliai dažniausiai pasirodydavo renginiuose Lietuvoje ir Lenkijoje. „Alna“ buvo išvykusi į tarptautinius festivalius į Turkiją, Bulgariją, Šiaurės Makedoniją, Juodkalniją, kur atstovavo lietuviams. Pasirodydavo Latvijoje, Estijoje, Baltarusijoje. Savo muziką ir dainas įrašė į dvi kompaktines plokšteles.

Kita veiklos sritis – muziejaus „Senoji klebonija“ steigimas ir veikla. Jis pradėtas kurti 1996 metais, kai medinės klebonijos pastatas ištuštėjo. Tuometinis klebonas J. J. Macekas buvo palankus bendravimui su žmonėmis ir atviras įvairiems pasiūlymams. Dar prieš formalų LLEKD įkūrimą šiame šimtamečiame mediniame pastate mokytoja A. Vaicekauskienė surengė mūsų krašto audinių parodą. Nuo šio įvykio 1996-ųjų rudenį skaičiuojami muziejaus veiklos metai. Toliau eksponatų daugėjo, eksponavimo sąlygos prastėjo, kadangi stogas pradėjo kiurti, „gonkelės“ smukti, sienų tinkas atšokinėti. Taisyta savomis jėgomis, darbuojantis draugijos nariams Jurgiui ir Petrui. To nepakakdavo. Prieš trejus metus pagaliau pradėtas kapitalinis viso pastato remontas. Muziejuje, kaip ir prieš remontą, taip ir jam pasibaigus, pagerėjusiomis sąlygomis organizuojama įvairios parodos, iškilmingi jų atidarymai, susitikimai, naujų knygų pristatymai, minėjimai ir kiti renginiai.

Jau antrais LLEKD veiklos metais pradėtas organizuoti Velykinis konkursas-paroda. Jame kasmet dalyvauja daugiau kaip 100 margučių margintojų, verbų rišėjų, karpinių karpytojų, sodų nėrėjų, juostų audėjų. Apdovanoti darbai pasilieka etnografiniame „Senosios klebonijos“ muziejuje. Kasmet organizuojamas iškilmingas parodos atidarymas, amatų demonstravimas. Dėl šio konkurso muziejus įsigijo daug eksponatų, o mūsų krašto žmonės nepamiršo senųjų tautodailės darbų, vaikai išmoko karpyti karpinius, marginti margučius, rišti verbas ir atlikti kitus darbus. Reikėtų paminėti daug tautodailininkų, prisidėjusių prie Velykų tradicijų puoselėjimo, ypač garsią mūsų krašto margučių skutinėtoją Izabelę Filevičienę, kuriai prigijo gražus margučių karalienės vardas.

Kiekvienais metais mūsų folkloro ansambliai ir pakviesti iš Lietuvos susirenka į tradicines Jonines prie ežero. Šią šventę jau buvo pradedama primiršti. Atgaivinus tradicijas Lietuvoje ir veikiant LLEKD stengiamasi ją populiarinti, kad šventė išliktų tokia, kokia buvo mūsų senelių laikais: su senomis dainomis, kupoliavimu, ėjimu pro vartus, vainikėlių mėtymu ir plukdymu, burtais, laužu ir šokiais iki ryto.

Žolinių mugė atgaivinta dar 1981-aisiais tik su mūsų krašto meistrais. Po kelerių metų pertraukos, palengvėjus Lietuvos sienos kirtimo procedūroms, vėl sugrįžta prie mugių organizavimo jau platesniu mastu su Lietuvos tautodailininkais. Ilgainiui prie šio renginio prisidėjo Punsko valsčiaus darbuotojai.

LLEKD rūpinasi tautodailininkais, meistrais. Kviečia juos į savo ir kitų organizuojamas parodas, konkursus, renginius, stovyklas Lietuvoje ir Lenkijoje. Jau dešimt metų meistrai gali susirinkti tautodailės dirbtuvėse Punsko bendrojo lavinimo licėjaus bendrabutyje. Čia galima austi, karpyti, siuvinėti, drožinėti ir vykdyti kitas veiklas. Dirbtuvėse įrengtos staklės, staklelės, mestuvai, vytuvai, yra šiek tiek staliaus įrankių. Čia ateina jaunimas, kartais ir suaugusieji paausti, kitų darbų padirbėti. Tautodailės dirbtuvės veikia visuomeniniais pagrindais.

2020–2021 metų pandemija privertė pakeisti veiklos būdus. Daugiau pradėjome veikti virtualiai. 2021 metais sukūrėme filmus apie mūsų krašto papročius, apeigas, renginius (Velykų švenčių papročiai ir paroda, Joninių apeigos, Žolinių vainikai ir folkloro festivalis, mūsų krašto piliakalniai). Šiemet baigiamas kurti filmas rugiapjūtės pabaigtuvių papročių tema.

Tai labai labai sutrumpinta LLEKD istorija. O dabar grįžkim prie 2022 m. lapkričio 13 d. suvažiavimo. Jo metu išrinkta 10 asmenų taryba: Aldona Vaicekauskienė, Vytautas Batvinskas, Nastutė Sidarienė, Arnoldas Vaznelis, Alicija Krakauskienė, Raimonda Chmieliauskienė, Virginija Karčiauskienė, Robertas Vektorius, Aurelija Pečiulytė, Inga Radzevičiūtė. Tarybos pirmininku išrinktas Robertas Vektorius. Anksčiau į jos sudėtį įeidavo ir Lietuvos piliečiai, gyvenantys Lietuvoje. Dėl pasikeitusių Lenkijos valstybės įstatymų jie jau negali būti tarybos nariai. Mat, kaip aiškino LLB pirmininkė (o jai aukštesnė valdžia), jie nėra Lenkijos tautinės mažumos atstovai. Todėl jau negalėjome išrinkti anksčiau dirbusių tarybos narių: Angelės Bapkauskienės, Nijolės Balčiūnienės, Albino Vaškevičiaus. Suvažiavimo delegatai patvirtino ikšiolinės tarybos veiklą bei priėmė nuotarmes ir veiklos gaires kitai kadencijai.

25-ojo jubiliejaus proga Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugija susilaukė sveikinimų ir linkėjimų iš valsčiaus, apskrities valdžios, draugijų, mokyklų, privačių asmenų iš Lietuvos ir kt. Ypač malonu, kad keturi draugijos nariai gavo padėkas iš Lietuvos Etninės kultūros globos tarybos.

Gražus minėjimas, graži šventė pasibaigė kiek greičiau, nes keletas žmonių skubėjo į kitą – LLD 65-ąjį – jubiliejų.