Sąskrydis

Bronius Makauskas

Pranešimas, skaitytas minint Lenkijos lietuvių draugijos 65 metų jubiliejų

Tęsinys. Pradžia „Aušros“ 2022 m. 23 nr.

LJDP ir saugumas lietuvių visuomenėje skatino supriešinimo daigus, tačiau reali situacija vertė bent dalinai spręsti aktualias bendruomenės problemas. Nepaisant LVKD vadovybės prisitaikėliškos, su kolaboravimo elementais veiklos, dauguma krašto lietuvių, turėdami skaudžią istorinę patirtį, dar jausdami Seinų lietuvių švietimo ir kultūros židinio dvasinį poveikį, meilę gimtajam kraštui ir engiamai gimtajai kalbai, surado savyje atsparumo primetamam jungui.

Draugijos vadinamuosiuose plenumuose ir ypač suvažiavimuose kildavo autentiškų diskusijų, o valdžiai nepageidaujamų rezoliucijų buvo bandoma išvengti „vedančiojo organo“ – VRM išankstiniu „neleistinų“ temų šalinimu iš darbotvarkės ar užgožiant posėdžio eigą ideologine frazeologija, kurios ypač bodėjosi mūsų krašto ūkininkai ir bendruomenės šviesuoliai. Karštos temos buvo lietuvių švietimo reikalai ir ypač kalbinis lietuvių diskriminavimas religijos srityje. Ši problematika, kad ir griežtai draudžiama, iškildavo ir LVKD valdybos prezidiumui bei suvažiavimo vedėjams buvo nemenkas riešutas. Kalbinis lietuvių diskriminavimas vietos bažnyčiose perėjo iš oponavimo į aktyvaus pasipriešinimo stadiją. Svarbiausios „kovos“ vyko dėl lietuviškų mokyklų statuso, kadrų, materialinio jų aprūpinimo, tinklo plėtros, vadovėlių. Pirmininkas Algirdas Skripka buvo geras ūkinės veiklos organizatorius ir nemažai pagelbėjo krašto lietuvius įdarbindamas paties vadovaujamoje įmonėje Seinuose. Pats muzikuodamas suprato saviveiklos reikšmę. Per kultūrinius renginius buvo gera proga atiduoti ideologinę duoklę valdančiajam režimui (dėl to nebuvo suprastas net savo šeimoje). Tačiau pirmininkas nesuprato švietimo gimtąja kalba reikšmės. Ne tik nerėmė draugijos daugumos narių pozicijos tuo reikalu, bet dar postringavo apie mokymo lietuvių kalba neperspektyvumą. Atseit todėl jis savo vaikų neleisiąs į lietuvišką mokyklą (kurios Seinuose ir apylinkėje net nebandė kurti, dėl ko labai nukentėjo Seinų krašto lietuvybė). Dargi savo neigiamą poziciją reikšdavo lenkų spaudoje. Reikia pripažinti, kad Seinų krašte polonizacijos varžtai buvo sustiprinti. Ribota net saviveikla. Šitai paaiškinama vietos partinių organų, administracijos šovinizmu, regis, išlikusiu kompleksu dėl Seinų okupavimo bei fiziniu susidorojimu su lietuvių kultūriniu ir dvasiniu centru (antruoju ar trečiuoju pagal reikšmę po Kauno), sunaikinimu negebant jo atsverti savu kultūriniu potencialu. Žodžiu, A. Skripka daugiausia dėl švietimo srities nesupratimo ar prisitaikymo, augant lietuvių poreikiams ir keičiantis politinei padėčiai Lenkijoje, nepaisant savo protektorių pastangų, per 1972 m. vykusi LVKD suvažiavimą buvo pakeistas pedagogu, švietimo ir spaudos reikšmę išmanančiu Juozu Sigitu Paransevičiumi. Ramaus būdo, priimtinu LJDP, o svarbiausia – turinčiu stiprų suvažiavimo dalyvių palaikymą. Seinų valsčiaus lietuvius nuosekliai diskriminuojant švietimo, kultūros ir religijos srityse iš dalies buvo „pramiegotas“ punskiečių atkutimas švietimo ir plačiai suprastos kultūros baruose. Žinoma, tai įvyko ne be didelių ir sumanių „nušluotos“ pirmosios valdybos narių, jaunesnės kartos mokytojų, saviveiklininkų, studijuojančio jaunimo, apie Punsko parapiją susitelkusių choristų, ūkininkų ir daugelio čia neišvardytų veikėjų pastangų. Chorai, šokių, muzikinės grupės, dailiojo žodžio būreliai kėlė tarpukariu ir pokariu nuslopintą lietuvių savimonės ir kultūros diapazoną, pamaži nusikratant priklausomybės režimo politikai.

Švietimo skaudulius ir laimėjimus savo moksliniame darbe aptarė pedagogė, Punsko lietuviškojo licėjaus buvusi direktorė Marytė Černelienė. Lietuvių gyvenamoje teritorijoje Lenkijoje, Suvalkų krašte, mokyklos pradėtos organizuoti 1944 metais. Iš pradžių lietuvių vaikai galėjo lankyti tik lenkiškas mokyklas. 1951/52 mokslo metais jie pradėjo mokytis lietuvių kalbos kaip dalyko, o nuo 1952-ųjų rudens ėmė veikti pirmos keturios mokyklos lietuvių dėstomąja kalba. Lietuviai buvo viena paskutinių pokario Lenkijos tautinių mažumų, kurioms valstybė leido kurti mokyklas gimtąja kalba. O galiausiai lietuviai liko vieninteliai, turintys (kad ir mažai) mokyklas gimtąja dėstomąja kalba. 1954/55 m. m. penkiose, 1957/58 m. m. aštuoniose, 1960/61 m. m. devyniose pagrindinėse mokyklose buvo mokoma lietuvių kalba. Seinų valsčiaus Krasnagrūdos mokykloje lietuvių kalba mokyti pradėta tik 1988 m., o Krasnave – 1998 m., Punsko žemdirbystės pagrindų mokykloje – 1992 m. Išskirtinis yra Punsko licėjaus fenomenas. Jo veiklai tobulinti licėjaus vadovybei, tėvams ir lietuvių bendruomenės veikėjams teko dėti daug pastangų ir reikėjo sumanumo saugant nuo keliskart grėsusio likvidavimo. Komunistinės Lenkijos sukurtas lietuviškų mokyklų tinklas su nedideliais pakitimais gyvavo iki 1999 m.

Lietuviškas švietimas, sava, kad ir cenzūruojama (beje, ir savicenzūruojama), spauda kėlė lietuvių pasitikėjimą savimi. Savo veiklos vienu svarbiausių prioritetų draugijos veikėjai (ne visi) laikė įvairiapusį lietuvių švietimo gerinimą ir dėjo daug pastangų šio švietimo plėtrai krašte. Rūpinosi lietuviškų mokyklų tinklo plėtra, lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos mokymo programų ir vadovėlių, kvalifikuotų mokytojų rengimu, mokyklų statyba. Svarbų vaidmenį atliko mokytojų aukštojo išsilavinimo siekimas, lituanistiniai mokytojų kursai net ir okupuotoje Lietuvoje (pelus nuo grūdų nebuvo sunku atskirti), tačiau tai priklausė nuo kursų dalyvių individualių pasirinkimų.

Iš 20 mokyklų, kur buvo dėstoma gimtąja lietuvių kalba ar buvusios tik jos pamokos, dabar liko vos 3. Bendruomenė skaudžiai išgyveno Navinykų, Pristavonių, Vaitakiemio, Krasnagrūdos, Krasnavo ir kitų lietuviškų mokyklų naikinimą (oficialiai – „reorganizaciją“) bei gimtosios kalbos mokymo panaikinimą Klevuose, Lumbiuose, Aradnykuose, Ramoniškėse, Smalėnuose, Žagariuose ir kitur. Suverenioje Lenkijoje ypatingus sunkumus teko patirti grąžinant į Seinus lietuvišką švietimą ir dvasinės bei materialinės mūsų kultūros atminimą. Be Lietuvos paramos, net sutelktomis vietos lietuvių pastangomis nei paminklo Seinų vyskupui ir lietuvių poetui Antanui Baranauskui, nei „Lietuvių namų“ bei „Žiburio“ gimnazijos neturėtume. „Žiburio“ gimnazijos Seinuose veikla – tai didžiausias šio krašto fenomenas. Pastatyta Lietuvos lėšomis ir jai teikiant visokeriopą pagalbą, tėvams, mokyklos darbuotojams ir ypač direktoriui Algirdui Vaicekauskui besirūpinant atlaikė priešiškų jėgų atakas bei nuosekliai atkuria Seinų krašte švietimo gimtąja kalba autoritetą.

Labai svarbus etninių žemių lietuviams katalikams buvo kalbinių teisių liturgijoje ir papildomose religinėse apeigose grąžinimas Lomžos diecezijoje 1983 m. Ilgai lauktas Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II sprendimas leido nutraukti nuožmią ilgalaikę šio krašto lietuvių diskriminaciją bažnyčiose, sutampančią su valstybės asimiliacine politika. Teisingumas pasiektas pirmiausia Seinų parapijos lietuvių pastangomis. Jiems į talką atėjo daug šio krašto bičiulių pasauliečių ir dvasininkų. Ypatinga padėka už ištvermingą ilgametį talkinimą seiniškiams katalikams, lengvinant jų naštą padrąsinimais ir telkiant talkininkus teisingumo atkūrimui, priklauso a. a. prelatui Edmundui Putrimui, šiais metais iškeliavusiam amžinojo poilsio atlikus daug didingų darbų Dievo garbei ir tėvynainių labui.

Galima teigti, jog besikeičiant politinėms konsteliacijoms ir veiklos sąlygoms Lenkijos lietuvių organizuota visuomenė stengėsi atitinkamai parinkti (kiek tai nuo jos priklausė) savo vedlius. LVKD-LLD pirmininkai: Juozas Maksimavičius (1957–1959) – 2 m., Juozas Savickas (1959) – 1 m., Algirdas Skripka (1959–1972) – 13 m., J. S. Paransevičius (1972–1981 ir 1990) – 10 m., R. Vitkauskas (1981–1985) – 4 m., Juozas Bliūdžius (1985–1990) – 5 m., Eugenijus Petruškevičius (1990–1994) – 4 m., Petras Maksimavičius (1994–1998) – 4 metai, Algirdas Vaicekauskas (1998–2021) – 23 m., Robertas Slovikas (nuo 2021). 1992 m. veikė 49 LLD skyriai: dauguma Suvalkų vaivadijoje, taip pat Balstogėje, Gdanske, Slupske, Ščecine, Varšuvoje, Vroclave. 1994 m. buvo 2556 nariai. Tačiau gausumo atžvilgiu apogėjus pasiektas LVKD veiklos laikmečiu – arti 4 tūkstančių narių. Dabartinėmis sąlygomis skyrių vaidmuo ypač Lenkijos gilumoje sumenko, kai kur išnyko.

Labai svarbi draugijos gyvenime buvo ir išlieka spauda. Todėl daug pastangų dėta dėl „Aušros“ leidimo (su priedais) ir jos tobulinimo. Pagaliau sulaukėme redaktorės lituanistės. Kelią „Aušrai“ praskynė varšuviečių šviesuolių suburtas „Varsnoms“ leisti autorių būrelis. Išleista „Varsnų“ 12 nr., „Vingis“. Be jų, „Varšuvos lietuvis“, „Kalendorius“, studentų pastangomis „Susitikimai“ (8 nr.). Minėtini informaciniai biuleteniai Slupsko ir Vroclavo skyrių. Į mūsų gyvenimą gražiai įsipina „Suvalkietis“.

Po dešimtmečių be savos leidybinės veiklos (ne dėl savo kaltės) reikšmingą vaidmenį atlieka „Aušros“ leidykla su imponuojančiu skaičiumi svarbių švietimui ir kultūrai leidinių. Lenkijos lietuvių veiklos šerdis chorai, muzikos ansambliai su besiaukojančiais jų vadovais. „Dzūkija“ šiais metais atšventė savo 65-metį. Dar veikia nemažai ansamblių (pvz., suvalkiečių „Ančia“), bet išnyko daug kaimuose veikusių chorų, pokariu svarbų vaidmenį atlikusios klojimo teatro grupės. Be jų entuziastiškos veiklos draugijos veidas būtų kur kas blankesnis. Jie išlaikė ir palaiko jau tik mūsų kraštui būdingą saviveiklos tradiciją, nusipelniusią įamžinimo – atskiros monografijos.

Labai svarbų vaidmenį draugijos veikloje suvaidino Lietuvių kultūros namai Punske, o dabar ir „Lietuvių namai“ Seinuose. Lenkijos lietuviams įsiliejus į Pasaulio lietuvių bendruomenę (PLB) 1993 m. jos konfederuotomis narėmis tapo savarankiškai veikiančios, savas veikimo kryptis atspindinčios organizacijos: Lenkijos lietuvių draugija, Lenkijos lietuvių jaunimo sąjunga, Lenkijos lietuvių šv. Kazimiero draugija, Lenkijos lietuvių mokytojų draugija, Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugija, LLD Suvalkų skyrius. Šios organizacijos ugdo, brandina ir gina mūsų šalies lietuvių bendruomenę.

Atsikračiusios sovietinio jungo, atkūrusios laisvę ir suverenitetą Lietuva ir Lenkija 1994 m. balandžio 26 d. pasirašė Draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartį. 28 bendradarbiavimo ir dvišalės draugystės metai, kurie įgalina ir įpareigoja siekti suderėtų tikslų, skatina abi šalis ieškoti probleminių klausimų sprendimo. Jų dar netrūksta mūsų padangėje (pvz., mokyklos Suvalkų lietuviams klausimas). Sutarties nuostatai padėjo pamatus tolesniems abiejų valstybių tarpusavio politiniams, ekonominiams ryšiams, saugumui užtikrinti. Mes tam procesui, ypač Lietuvos laisvėjimui, nelikome abejingi. Mūsų padėtis naujomis aplinkybėmis keitėsi pamaži, teko išgyventi nemažai sunkumų, tačiau klausimai mūsų pačių ir Lietuvos pastangomis vienur greičiau, kitur lėčiau sprendžiami. Tikėkime, jog Lenkijos valstybė, veikiama ir nebūtinai mums draugiškų vidaus veiksnių, rodys vis daugiau supratimo ir ryžto spręsti mūsų švietimo ir kultūros problemas.

Pastangas mūsų padėtį gerinti per visą šį sudėtingą laikmetį dėjo ir deda individualiai bei organizuotai nemažai veiksnių iš Lietuvos. Jiems nuoširdi padėka. Nuo Lietuvos diplomatinio korpuso įsteigimo Lenkijoje mus lydėjo jo atstovų dėmesys ir parama (pagal galimybes) mūsų siekiams. Jiems, pradedant pirmaisiais vadovais (ir personalu) Seinuose ir Varšuvoje, baigiant dabar atstovaujančiais Lietuvai ir draugijos minėjime dalyvaujančiais, nuoširdžiai dėkojame.

LVKD-LLD vadovams, veikėjams, nariams, mokytojams, kultūros ir švietimo darbininkams reiškiu asmeninę padėką, nes daugelis jų buvo ir mano gyvenimo vedliai. Jaunam LLD pirmininkui Robertui Slovikui linkiu nugalėti visus sunkumus, būti ryžtingam, turėti ir drąsiai reikšti savo nuomonę, rinktis  tuos veiksmus, kurie padės išsaugoti etninių žemių lietuvių tautinį tapatumą. Toks vadovas yra mums permainų ir sunkumų laikmečiu gyvybiškai reikalingas.

Ad multos annos švenčiantiems LLD 65-metį ir prisidėjusiems pagal savo gebėjimus bei galimybes prie jos gyvybingumo ir pasiekimų.

Pabaiga