Robertas Vektorius

Božena Bobinienė

Po 25-erių veiklos metų Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugijos ilgametės vadovės Aldonos Vaicekauskienės pareigas perėmė punskietis Robertas Vektorius. Su nauju LLEKD pirmininku kalbamės apie lietuvių etninės kultūros svarbą mūsų krašte, tolesnę draugijos veiklą, būdus skatinti paveldo, tradicijų išlaikymą, puoselėjimą.

Božena Bobinienė: Sveikiname, Robertai, su naujomis pareigomis! Kaip susiklostė, kad LLEKD jubiliejinio suvažiavimo metu buvai išrinktas nauju jos pirmininku?

Robertas Vektorius: Tai nebuvo atsitiktinis dalykas. Jau dvejus metus draugijos vadovė ir nariai kalbino mane perimti pirmininkavimo lazdelę. Galbūt dėl to, kad su etnine kultūra ir jos paveldu buvau jau susidūręs daug anksčiau. 2009 metais Punsko savivaldybė įgyvendino projektą – prie skanseno komplekso pastatė naują muziejaus ir „Punsko užeigos“ pastatą. Įsteigė taip pat Lietuvių liaudies kultūros centrą (LLKC), kuris turėjo rūpintis mūsų krašto kultūrine, muziejine veikla. Šiam centrui vadovavau 7 metus. Vėliau dėl įvairių priežasčių ši veikla sustabdyta. Per tą laikotarpį ir buities muziejus (skansenas) buvo pavestas minėto centro globai. Taigi man teko bendradarbiauti ir su Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugijos vadovybe.

Šiuo metu, užbaigęs tam tikras savo veiklas, vėl daugiau laiko praleidžiu Punsko krašte, todėl galiu jį skirti naujoms pareigoms.

B. B.: Tu esi LLEKD pirmininkas. O šiaip ar labai pasikeitė organizacijos vadovybės sudėtis?

R. V.: LLEKD valdyboje toliau yra tie patys žmonės. Vicepirmininkės tai Aldona Vaicekauskienė ir Nastutė Sidarienė. Yra 10 įvairaus amžiaus žmonių – ir jaunų, ir vyresnių.

B. B.: Kokią matai tolesnę LLEKD veiklą?

R. V.: Draugijoje buvo ir toliau bus veikiama visuomeniškai. Manau, kad tai, kas buvo pradėta ir vyksta lig šiol – prasminga ir vertinga. Todėl tai bus tęsiama. Ypatingą dėmesį skirsime suburtiems etnografiniams ansambliams, kalendorinėms šventėms. Labai norisi dar plačiau parodyti LLEKD įdirbį mūsų krašto visuomenei, kad žmonės etninę kultūrą galėtų stipriau pajusti, kad galėtų įsitraukti į šią veiklą. Vieta, kur gyvename, yra graži ne tik gamtos atžvilgiu. Ji išsiskiria ir savotiška kultūra, nematerialiniu, tuo „neapčiuopiamu“ paveldu.

B. B.: Kaip tai norite padaryti?

LLEKD

R. V.: Norime daugiau dėmesio skirti informacijos sklaidai, kompetentingai perteikti šios srities žinias, pvz., pasikviečiant etnologes, kurios skaitytų paskaitas, vestų mokymus. Naujoje valdyboje yra taip pat Virginija Karčiauskienė, profesionaliai užsiimanti fotografavimo ir filmavimo paslaugomis, socialinių tinklų erdve. Mūsų laukia didelis darbas – suskaitmeninti tai, kas jau sukaupta, pasiekta, prisiminti ansamblių veiklą. Turime labai daug vaizdo medžiagos, kurią reikia chronologiškai sutvarkyti. Šiuo metu draugijoje atsirado žmonių, kurie gali tuo užsiimti. Planuojame žymiai atnaujinti interneto puslapį ir nuorodas į archyvą. Stengsimės sistemingai į dienos šviesą iškelti perliukus, kurie išlikę archyvinėje medžiagoje, vaizdajuostėse. Labai įdomu žiūrėti prieš keliolika metų vykusių renginių, buvusių ansamblių (pvz., armonikierių) koncertų akimirkas. Tokios medžiagos turi, pvz., Albinas Vaškevičius iš Kalvarijos, kuris kone kiekvieną etnokultūros renginį fiksavo savo kamera.

B. B.: O kokias užduotis norėtute atlikti artimiausiu laiku?

R. V.: Po rinkimų jau buvome susitikę valdybos posėdyje. Norint, kad veikla nenutrūktų, o vis tobulėtų, reikia daug dėmesio ir rūpestingumo mūsų ansambliams, kuriuose taip pat bus pokyčių (vadovų, dalyvių gretose). Yra ir naujų idėjų, pvz., organizuoti naktišokius, kurie šiuo metu populiarūs Lietuvoje. Šiam sumanymui galime išnaudoti ansamblių („Alnos“, „Šalcinuko“), kapelų gebėjimus. Tokių pasibuvimų-pasišokimų metu jie šokėjams galėtų groti. Erdvės susitikimams turime Punsko sveikatos punkto salėje, kuri skirta LLEKD veiklai. Taip pat mąstome apie pasidainavimų vakarus – jie galėtų retkarčiais vykti mūsų patalpose. Tokie renginiai būtų skirti ypač tiems, kurie mėgsta dainuoti ar šokti, bet nedalyvauja ansambliuose, nenori pasirodyti koncertų metu, scenoje. Be abejo, kiek užtruks, kol tos naujovės „įsivažiuos“. Bet, manau, jos vertos dėmesio, kadangi tai paskatintų ir mūsų ansamblius.

Be to, draugijos prioritetas yra suaktyvinti dirbtuves „Šimtavirvis“. Jos turėtų veikti pastoviai, todėl reikalingi žmonės, kurie nuolat čia būtų ir mokytų senųjų amatų. Beje, tai susiję su lėšomis. Žadame jų ieškoti taip kaip lig šiol. Draugija per 25 metus yra parengusi įvairių atskirų projektų, kurie patvirtinti ir įgyvendinti, tačiau pasibaigus projektui sunku išlaikyti veiklų tęstinumą.

B. B.: Kas gali ateiti į dirbtuves?

R. V.: Dirbtuvės yra atviros visiems, kas tik norėtų išmokti ir vėliau austi, pinti juostas, drožinėti ar daryti ką kita, kas susiję su mūsų krašto tautodaile. Šioje srityje nieko naujo nesugalvosim. Mūsų misija – puoselėti tai, kas mus išskiria, ką paveldėjome iš savo protėvių.

B. B.: Neseniai sėkmingai atnaujinta „Senoji klebonija“. Ar ir čia bus plečiama veikla?

R. V.: Taip, šis objektas – vienas išskirtinių Punske, ir jį labiausiai puoselėja Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugija. Muziejumi virtusioje senojoje klebonijoje dabar puikios sąlygos vykdyti įvairias su mūsų krašto etnine kultūra susijusias veiklas. Privalome jas čia suaktyvinti ne tik vasarą, bet ir žiemą. Šiuo metu tikrai tai labai reprezentatyvi vieta. Reikia, kad ten virtų gyvenimas.

B. B.: Kokių dar naujovių galima tikėtis?

R. V.: Mąstome apie senovinio kulinarijos paveldo atgaivinimą mūsų krašte ir jo įtraukimą į draugijos veiklos sritis. Mane patį domina pirčių tradicija – galbūt galima būtų tai atgaivinti ir mūsų krašte

B. B.: Kaip žadi visa tai įgyvendinti?

R. V.: Pirmininkavimas LLEKD – pareigų skirstymas ir skatinimas kitų veiklai. Pats visko nepadarysiu. Todėl labai džiaugiuosi, kad yra grupė aktyvių žmonių, kuriems rūpi mūsų krašto etninės kultūros puoselėjimas. Smagu, kad prie ilgamečių draugijos veikėjų prisijungė ir jaunimo atstovų. „Mišinys“ yra įdomus. Be abejo, svarbi vyresniųjų narių patirtis, bet prasminga taip pat įsiklausyti į jaunesniosios kartos poreikius, išanalizuoti, kaip galima būtų įdomiai ir patraukliai pristatyti etninės kultūros paveldą jaunam žmogui, kad jis tuo susidomėtų, pats kiek įsitrauktų, mokytųsi, įgytų žinių ir gebėjimų.

Kadencija trunka 3 metus. Sunku man dabar pasakyti, kiek užsibrėžtų tikslų pavyks pasiekti. Laikas parodys. Svarbiausia, kad draugija gyvuotų ir kad žmonės norėtų veikti.

B. B.: Taigi draugija yra atvira naujovėms.

R. V.: Taip. Nors ši organizacija turi jau „išvaikščiotas“ savo vėžes, kuriomis kasmet eina – folkloras, tautodailė, dalyvavimas Dainų šventėje, stengsimės neatsilikti nuo naujo laikmečio, būtent pasinaudodami naujomis technologijomis pristatyti, paskleisti žinias plačiajai visuomenei apie senuosius laikus.

Labai kviečiame ir skatiname prie mūsų prisijungti visus, kas domisi Punsko ir Seinų krašto architektūros, kulinarijos paveldu, kurie nori visa tai tyrinėti, atkurti… Ateikite, ieškosime bendros vizijos, organizuosime ekspedicijas! Tikiuosi, netrukus daugiau išgirsite ir pamatysite mūsų veiklą interneto plotmėse. Tiesa, dirbame draugijoje visuomeniškai, bet turime entuziazmo ir operatyvumo. Aš esu labai teigiamai nusistatęs ir matau, kad galime nuveikti gražių ir šviesių darbų. Etninės kultūros plotmėje yra labai daug galimybių, prasmingų veiklų. Kad tik mūsų visuomenė norėtų dalyvauti… Tikrai kiekvienas gali čia ką nors sau rasti.

B. B.: Ačiū, Robertai, už pokalbį. Linkiu, kad pavyktų įgyvendinti užsibrėžtus tikslus. Sėkmės!