Rytis Motiejūnas

Rytietiški Tigro metai pervirto į Kiškio metus. Gamta ir toliau stebina mus savo anomalijomis. Neregėtą šilumą vos per porą dienų keičia stingdantis šaltis, o įkyrų lietutį – pūga ar pavojingas plikledis. Kol Europoje pavasario temperatūra, kitoje gaublio pusėje – 45 laipsniai šalčio (JAV ir Kanados pasienis) ar audros ir neregėti potvyniai (Australija, Kalifornija).

Astrologijos žinovai Naujuosius vadina Juodojo triušio metais, tačiau jau niekas nesiima spėlioti, ką atneš 2023-ieji. Juk pernai apsirikta su tiek pranašysčių!

Šiandien jau retas atsimena dar prieš metus vykusius neramumus Kazachstane, sukeltus valdžios noro keliais procentais pakelti benzino kainas. Smurto bangą gan greitai numalšino Rusijos ir kitų Kazachstano sąjungininkių iš buvusios SSRS respublikų taikdariai. Kol pasaulis ginčijosi, kas bus toliau, slopstančią COVID-19 epidemijos bangą nutraukė prasidėjusi Rusijos karinė invazija Ukrainoje. Viskas buvo žaibiškai pamiršta.

Didžiausiojo nuo 1945 m. karo banga Europoje sukrėtė visą pasaulį. Tai turbūt pirmasis karas mūsų skaitmeniniame pasaulyje, kur jo eigą galime stebėti vos ne tiesioginės transliacijos režimu. Užpuolikės žiaurumas sukėlė viso pasaulio žmonių atjautą ir solidarumą su ukrainiečių tauta.

Desperatiški Putino režimo bandymai palaužti ukrainiečių kovos dvasią juos sušaldant sukelia tik dar didesnį pyktį ir kovos ryžtą, rusų bandymas laimėti pasitelkus 1,5 mln. papildomai mobilizuotų karių nebūtinai garantuos jiems sėkmę…

X X X

Lietuvos politikai džiaugiasi, kad šalies gyventojų skaičius šiemet paaugo 40 tūkstančių. Atrodo gražiai, bet kai prisimeni, jog mes šiemet priėmėme beveik 100 000 karo pabėgėlių iš Ukrainos ir dar keliolika tūkstančių pabėgėlių iš Rusijos ir Baltarusijos, darosi liūdna. Mokslininkai viešai svarsto, kaip užtaisyti tuoj atsiversiančią demografinę duobę, kai vienam dirbančiajam teks po 2–3 pensininkus, o politikai žada ilginti pensinį amžių iki 72 metų. Valdininkai kuria fantastinius valstybės suklestėjimo planus. Jau pristatytas Lietuva-2050 planas, nors – kas pamena – ankstesnė programa Lietuva-2030 nė iš tolo neprimena šios dienos realijų… Ciniškesni politikai šiandien ragina įsivežti tūkstančius darbo migrantų iš tolimų užsienių, pamiršę, kad 4000 per tvorą iš Baltarusijos mums permestų atbėgėlių per vasarą jau išsilakstė po visą Europą. O kodėl nepabandžius susigrąžinti šimtus tūkstančių lietuvių, palikusių kraštą per paskutinius 30 metų? Misija neįmanoma bakalaurų vyriausybei?

X X X

Kol visi spėlioja, ką gi mums atneš Naujieji metai, iki savivaldos rinkimų Lietuvoje beliko mažiau nei du mėnesiai. Jau pavasario pradžioje turėsime naują valdžią šalies miestuose ir rajonuose. Piliečių laukia be galo įdomios politinės varžytuvės. Vieni jas vadina pažadų cirku, kiti tikina einantys valdžios vedami pačių kilniausių tikslų. Žinoma, įdomiausia bus didžiuosiuose miestuose – sostinėje dabartinis meras R. Šimašius pasiskelbė nekandidatuosiąs, bet ir be jo jau šiandien yra 16 asmenų, norinčių valdyti Vilniaus miestą ir jo pinigus. Dauguma pretendentų save kelia tik siekdami pasireklamuoti ar pareklamuoti savo partiją prieš būsimus (po pusantrų metų) Seimo rinkimus, kad rinkėjai neužmirštų jų veidų. Realiausiais pretendentais valdyti miestą ekspertai vadina buvusį merą Artūrą Zuoką ar konservatorius su skandalu palikusį Mykolą Majauską. Bet ar visada tokie ekspertai objektyvūs? Juk ankstesniuose sostinės mero rinkimuose trečią vietą netikėtai užėmė Viktoras Uspaskichas, kuriam niekas tokio rezultato nepranašavo… O kol žinovų išgirti pretendentai dalijasi dar nelaimėtais postais, Lietuvos lenkų sąjungos, kartu ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos aktyvistai (tie patys žmonės vadovauja ir politinei partijai, ir nepolitinei tautinės mažumos organizacijai) dalija savo rinkėjams kalėdines dovanėles ir įžūliai tikina, kad tai visai ne žmonių papirkinėjimas, nes Kalėdų Senelis yra… nepartinis. Taip rimtu veidu televizijos žiniose aiškino pats V. Tomaševskis!

Kitur dar įdomiau, juokingiau ir graudžiau. Kaune kausis dabartinis meras V. Matijošaitis su būriu jį norinčių pakeisti politikų. Karo pradžiai kilus skandalui dėl mero verslų Rusijoje, daugelis laidojo jo politines ambicijas, tačiau dabar kalbos apie V. Matijošaičio eros pabaigą aptilo. Kodėl? Ogi todėl, kad kauniečiai kol kas nesurado nei vieno verto varžytis oponento. Su uostamiesčiu dar blogiau. Ten buvęs meras liberalas V. Grubliauskas garsiai pareiškė daugiau nesikelsiąs į merus, bet po kiek laiko persigalvojo ir nutarė kandidatuoti kaip socialdemokratų kandidatas.

Perbėgėlių būna visais laikais ir visose partijose. Bet kai ilgametis ir garsus liberalas (Seimo pirmininkės bendrapartietis) staiga kardinaliai pakeičia savo politinę orientaciją, belieka paklausti: ar tas žmogus iš viso turėjo kokius politinius įsitikinimus?

Tai ne juokingiausias atvejis. Štai sovietizmo rezervatu vadinamame Visagino mieste kandidatė į merus iki šiol nemoka lietuvių kalbos, nors gyvena Lietuvoje nuo 1992 m. Ir kelia šią buvusią miesto deputatę nuo rusų ir lenkų rinkiminio aljanso 2015 m. į merus 2023 m. ne kas kitas, o vadinamieji centristai tautininkai. Juoktis ar verkti iš tokio cirko? Kol visi piktdžiugiškai kikena iš lietuviškų tautininkų (jiems vadovauja P. Gražulis), sostinės valdininkai žurnalistams rimtu veidu aiškina, kad Lietuvos įstatymai leidžia merui nemokėti valstybinės kalbos. Įsivaizduokite tokią situaciją, pavyzdžiui, Punske, jei posėdžiai būtų vedami lietuvių kalba…

X X X

Sakoma, blogis turi daug veidų. Tokia daugiaveidė pasirodė esanti Rusija, jos vadovai. Karo veiksmai išmaniai derinami su galinga propagandine kampanija visais įmanomais būdais. Visa virtualioji erdvė prikimšta ne tik oficialių, bet ir daugybės neva nepriklausomų ir bešališkų informacinių laidų. Atidžiau įsižiūrėjus pasirodo, jog tai agresorius teisinantys ar ukrainiečius keikiantys rusų interneto „troliai“. Pats rusiškas kariavimo būdas sistemingai paįvairinamas įvairiomis ciniškomis provokacijomis (grasinimai ukrainiečių atominėms elektrinėms, grūdų eksporto sustabdymas, siekis sušaldyti ukrainiečius sunaikinus jų energetinę sistemą nesibaigiančiais bombardavimais).

Ukrainiečiai laikosi. Jų ryžtas žavi. Kelia žvėrišką pyktį rusiškojo pasaulio kūrėjams, nuostabą visiems kitiems. Kol Vakarų pasaulio galybės muistosi ir paramą ukrainiečiams teikia labai lėtai, žmonės visoje planetoje padeda jiems kovoti su rašizmo (tokia rusiška fašizmo atmaina) rėmėjais. Nors rusai savo portaluose guodžiasi, kad juos neva remia Indija ir Kinija (suprask, beveik pusė pasaulio gyventojų), o jie kariauja su visa NATO, tikras, ne normuotas karinės pagalbos teikimas tikrai pagreitintų Ukrainos karinę pergalę. Juk net patys kariškiai sutinka, kad dabar ukrainiečiams vienai karo dienai reikia tiek artilerijos sviedinių, kiek amerikiečiai išnaudodavo Afganistane per karo mėnesį, nors po ukrainiečių kontrpuolimo aktyvaus fronto linija sutrumpėjo iki 840 km (buvo beveik 1,5 tūkst. km). Neužmirškime ir apie užminuotą 250 000 kv. km teritoriją (į ją tilptų beveik 4 Lietuvos).

Agresorius laukia savo priešininkų nuovargio. Ir ne tiek ukrainiečių, kiek jų rėmėjų. Bet net ir naiviausi vakariečiai pagaliau ima suvokti, kad paliaubos, apie kurias prakalbo Rusija, leistų jai atsigauti, pasilikti užgrobtas Ukrainos dalis ir, sukaupus naujų jėgų, pulti iš naujo. Niekas nežino, ką dar agresoriai sumanytų prisijungti prie savo rusiškojo pasaulio…

Todėl šiemet belieka palinkėti gėdingo agresorių pralaimėjimo. Na, o krizes ir ligas mes kaip nors įveiksime! Laimingų Naujųjų metų!