Petras Maksimavičius

Kartais tenka išgirsti klausimą, kiek mūsų lietuviškose mokyklose dirba mokytojų iš Lietuvos. Tiesą sakant, net nežinau. Žinau, kad ne tiek ir daug, kaip kam nors galėtų atrodyti. Klausimo esmė kita. Tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje dar vyrauja įsitikinimas, kad jeigu Suvalkų krašte veikia lietuviškos mokyklos, tai neišvengiamai vaikus moko mokytojai, atvykę iš Lietuvos. Daugelis negali patikėti, kad tokia maža lietuvių bendruomenė pajėgi išugdyti mokytojus iš savo tarpo. Tačiau tie laikai pamažu baigiasi.

Turbūt prieš tris ar keturis dešimtmečius įvyko esminis lūžis, kuomet mūsų mokyklose atsirado užtektinai mokytojų. Tam buvę daug priežasčių. Visų pirma pas mus negalėjo atvykti mokytojai iš Lietuvos, nes ji buvo okupuota. Antra, Lietuvoje prasidėjęs tautinis atgimimas ir jos nepriklausomybės paskelbimas plačiai atvėrė duris šio krašto mokyklų absolventams rinktis studijas ne tik Lenkijoje, bet ir Lietuvos aukštosiose mokyklose. Kita priežastis ta, kad minimais laikais dar tik kūrėsi laisvosios rinkos ekonomika ir nebuvo tokio didelio pasirinkimo įsidarbinti prestižinėje darbovietėje (o mokykla tais laikais tokia buvo laikoma) kaip dabar. Ir dar viena priežastis, kodėl pasikeitus politinėms sąlygoms pas mus padaugėjo mokytojų. Pati lietuvių bendruomenė (kaip ir dabar) manė, jog lietuviškas švietimas – tai kertinis ramstis bendruomenei išlikti ir išsaugoti tautinę tapatybę. Noriu atkreipti dėmesį taip pat į tai, kad iš lietuviškų mokyklų mokytojų visuomet buvo reikalaujama daugiau negu iš lenkiškų mokyklų pedagogų. Lietuviai mokytojai visais laikais buvo laikomi tam tikra prasme krašto intelektualiniu elitu, kuris turi būti pasirengęs plėsti lietuvišką veiklą, dalyvauti lietuvių organizacijų veikloje, joms vadovauti, planuoti bendruomenės ateitį. Taip visuomet ir buvo.

Tačiau, kaip jau minėjau, laikai keičiasi. Mokytojų pradeda trūkti, ir tai realus pavojus ne tik paskutinėms dar veikiančioms lietuviškoms mokykloms, bet ir pačiai bendruomenei. Apie tai buvo kalbama š. m. sausio 18 d. Lenkijos lietuvių bendruomenės (LLB) valdybos surengtame susitikime, kurio metu aptartos Lenkijos lietuvių švietimo problemos. Įsiminiau Punsko viršaičio V. Liškausko išsakytą mintį, kodėl dar nepriima sprendimo uždaryti Vidugiriuose veikiančios lietuviškos mokyklos. Pasak jo, ekonominiai ir demografiniai rodikliai negailestingai rodo, kad šią mokyklą jau seniai reikėjo uždaryti. Tačiau kol tai įvyks, reikia padėti joje dirbantiems mokytojams, kadangi jie reikalingi mūsų visuomenei, o jų patirtis ir darbas pravers kitose mokyklose ar įstaigose. Tai ir patvirtina mano anksčiau išsakytą tezę, kad mokytojų vaidmuo krašto likimui itin svarbus.

Posėdžio metu plačiau diskutuota, ką padaryti, kad dabartinis jaunimas rinktųsi pedagogikos studijas. Tai nėra paprastas klausimas, kadangi ne visiems patinka dirbti su „svetimais“ vaikais. O ir jaunosios tėvų kartos požiūris į pedagogus žymiai pasikeitęs. Ne kartą teko girdėti, kad jaunieji tėvai reiklesni, pretenzingesni, daugiau reikalaujantys dėmesio, nei būdavo prieš kelis dešimtmečius. Tai, matyt, visai natūralu, kadangi laikai keičiasi, o informacijos srautai, kurie mus pasiekia, tampa beveik nebevaldomi. Tai keičia mūsų bendravimo būdą, požiūrį į supantį pasaulį. Visi turime prie to prisitaikyti.

Ar šiandien dirbti mokytoju yra prasminga? Manau, kad taip, o ateityje ši profesija bus vis labiau vertinama. Kitaip negali būti, kadangi švietimas – tai kiekvienos valstybės pamatas. Jokia šiuolaikinė civilizuota valstybė negali sau leisti šią sritį numarinti. Jau girdžiu balsus, kad Lenkijoje įgyvendinus eilinę mokesčių reformą mokyklos valytojos atlyginimas prilygo tos pačios mokyklos mokytojo atlyginimui. Žinau, kad taip yra, tačiau tai tik laiko klausimas, kada šie reikalai susitvarkys. Begalė švietimo reformų neprisideda prie stabilumo ir ramaus gyvenimo. Nesinori sakyti, kad verta palaukti dar šiek tiek, kol padėtis pagerės, kadangi gyventi reikia čia ir dabar. Tačiau esu tikras, kad mokytojo profesija bus vis labiau vertinama, nes tai sako elementari logika.

LLB surengto posėdžio metu diskutuota, kaip paskatinti jaunus žmones rinktis pedagogikos studijas, kad kiek įmanoma mažiau trūktų mokytojų (o mokytojų stoka vis labiau gresia). Atsakymas nėra paprastas. Gražių žodžių nepakanka, nors diskusijų metu išsakyti argumentai logiški. Kas gali paneigti, kad pedagoginis išsilavinimas yra plataus pobūdžio išsilavinimas, kuris neužkerta kelio dirbti kitose srityse, o įgytos pedagoginės, psichologinės kompetencijos, gebėjimas dirbti grupėje ir kt. visur vertinami? Mūsų mokyklų absolventai turi dar vieną pranašumą, apie kurį gal kartais užmirštama ar jo nevertinama. Tai kalbinės kompetencijos. Baigus Punsko licėjų, gebėjimas bendrauti trimis ar keturiomis kalbomis yra didžiulis pranašumas. Kita vertus, be valstybės kryptingos politikos kai kurių bėdų neišspręsime. Juk į mokyklas neateis mokyti chemijos, fizikos ar informatikos studijas baigę specialistai, jeigu valstybė nesukurs tinkamo mechanizmo juos motyvuoti ir kompensuoti už mokykloje praleistas valandas. Tokia yra negailestinga rinkos ekonomika.

Pedagogų trūkumą jaučia taip pat Lietuvos mokyklos. Lietuvos valstybinis studijų fondas nuo 2022 m. teikia paramą pedagogikos studijoms. Tie studentai, kurie pasirenka tam tikras pedagogikos studijų kryptis arba pedagogines gretutines kryptis, gali gauti nuo 300 iki 539 eurų išmokas per mėnesį. Taip tikimasi padidinti pedagogų skaičių Lietuvoje. Gal vertėtų šiomis galimybėmis pasidomėti taip pat mums, mūsų krašto studentams. Manau, kad nieko blogo neatsitiktų, jeigu mūsų licėjaus absolventai, Lietuvoje baigę pedagogikos studijas, papildytų tenykščių mokyklų mokytojų gretas, o esant reikalui ir galimybėms padėtų taip pat mūsų mokykloms.

Taigi baigdamas noriu pakartoti anksčiau išsakytą mintį. Mokytojo profesija svarbi ir ateityje jos svarba didės, kadangi valstybė, nepaisant politinių ginčų ar politikos krypčių, anksčiau ar vėliau privalės vis labiau rūpintis jaunosios kartos kokybišku ugdymu. Dirbtinis intelektas dar ilgai (o gal niekada) nepakeis mokytojo. Ši profesija yra prestižinė, o netrukus bus ir gerai apmokama.