Agnė Karčiauskaitė-Jankauskienė

Neseniai Varšuvoje išleista ir pristatyta knyga „Piliakalnis Eglinėje. Jotvingių centro gyvenvietė archeologinių ir gamtos tyrimų šviesoje“. Tai išsamus monografinis Eglinės gyvenviečių komplekse gautų archeologinių medžiagų tyrimas, kurį patys archeologai vadina esminiu įvykiu baltų archeologijoje. Knygos autoriai – Varšuvos Valstybinio archeologijos muziejaus Baltų skyriaus archeologai mgr. Gražina Ivanovska (Grażyna Iwanowska), mgr. Cezaris Sobčakas (Cezary Sobczak) ir dr. Marcinas Engelis (Marcin Engel). Ta proga kalbiname archeologą mgr. C. Sobčaką.

Agnė Karčiauskaitė-Jankauskienė: Sveikiname su naujosios knygos pasirodymu. Tai ir penktas leidinių serijos „Seminarium Bałtyjskie“ („Baltų seminaras“) tomas. Kodėl jotvingių piliakalniui Eglinėje skirtas visas tomas? Kuo šis piliakalnis ypatingas?

Cezary Sobczak: Leidinių serijos „Seminarium Bałtyjskie“ redaktoriai, t. y. habil. dr. Ana Bitner-Vrublevska (Anna Bitner-Wróblewska) ir dr. Voicechas Bžezinskis (Wojciech Brzeziński), gvildena įvairaus pobūdžio problematiką, susijusią su baltų gentimis. Iki šiol pasirodė Bogačevo kultūros (Galindų) konferencijai skirta medžiaga, kolektyvinis darbas, skirtas iškiliam baltų genčių tyrinėtojui Marianui Kačynskiui (Marian Kaczyński) atminti, taip pat probleminis leidinys, pristatantis baltiškų smeigtukų klausimą. Ketvirtas tomas „Jaćwieskie ośrodki grodowe“ („Jotvingių gyvenviečių centrai“), tai probleminis dr. Marcino Engelio leidinys, šiuo metu naujausias, plačiausiai paliečiantis jotvingių kultūrą, jį drąsiai galima vadinti tikru proveržiu baltų archeologijoje. Paskutinis, penktas, serijos tomas – monografinis Eglinės gyvenviečių komplekse gautų archeologinių medžiagų tyrimas. Taip pat susijęs su jotvingių problematika, bet ne tik. Be artefaktų, datuojamų ankstyvaisiais viduramžiais, monografijoje pristatomi ir ankstesnių epochų radiniai bei naujesni, naujųjų laikų ir šiuolaikiniai atradimai. Pirmieji archeologiniai tyrinėjimai Eglinės gyvenviečių komplekse buvo atlikti 1954 m., o paskutinis, kaip žinia, 2021 m. Visa tyrinėjimų metu surinkta medžiaga ir atliktų analizių gausa lėmė, kad šį tomą sudaro net 585 puslapiai. Be pagrindinės dalies, kurioje yra radinių katalogas ir lentelės, kur pateikiamos radinių graviūros ir tyrimų dokumentacija, esanti ir analitinė dalis, t. y. išsamiai aptariamos aptiktos kilnojamosios medžiagos (keli tūkstančiai radinių) ir antropogeniniai sluoksniai (37), objektai (23) ir konstrukcijos (8). Tai žemės darbų, susijusių su kalvos transformacija, pėdsakai, ankstyvaisiais viduramžiais kieme pastatytų pastatų ir įtvirtinimų liekanos. Tyrimas papildytas priedais, kuriuose pateikiamos ankstyviausių komplekse aptiktų priešistorinių kilnojamųjų medžiagų iš romėnų įtakos laikotarpio (maždaug II–IV a.) ir senesnės analizės. Be to, pristatytos išsamios atskirų paminklų ir jų grupių studijos, pvz., stilistinės, žaliavų ar technologinės. Pateikiamos kasinėjimų metu aptiktos kaulinės medžiagos, tiek žmonių, tiek gyvūnų palaikų analizės. Aptariami geologinių ir geofizinių tyrinėjimų, atliktų tarpekly ir jo papėdėse, rezultatai. Galiausiai pateikiama kelių organinių mėginių radioaktyviosios anglies analizės rezultatų suvestinė.

Leidinys, apimantis visus Eglinėje gautus archeologinius šaltinius ir išsamią jų studiją, yra daugelio metų lauko ir biuro darbų kulminacija. Čia verta pabrėžti, kad ši monografija yra pirmasis išsamus jotvingių tvirtovės pristatymas. Tikriausiai tinkama būtų tai vadinti esminiu įvykiu baltų archeologijoje, kadangi žiniomis remsis ne tik jotvingių tyrinėtojai, bet ir jotvingių kultūros bei krašto archeologinio paveldo, ypač ankstyvųjų viduramžių gynybinės architektūros reliktų, mėgėjai.

A. K.-J.: Šis piliakalnis tirtas ne kartą, tačiau 2021 metais vėl sugrįžote. Kodėl?

C. S.: Pagrindinė priežastis atnaujinti tyrimą buvo dvejų metų projektas „Eglinės daugiafazis gyvenviečių kompleksas. Archeologinių ir gamtos tyrimų plėtra“. Jam įgyvendinti Valstybinis archeologijos muziejus Varšuvoje 2021 metais gavo Kultūros ir nacionalinio paveldo ministerijos bei Mazovijos vaivadijos asamblėjos finansavimą. Veikla buvo vykdoma bendradarbiaujant su Valstybinio archeologijos muziejaus draugų asociacija. Pagrindinis projekto tikslas – parengti medžiagą, gautą XX a. Eglinės gyvenviečių komplekse atliktų archeologinių tyrimų metu, ir išleisti knygą. Beje, buvo galima naudoti šiuolaikinius neinvazinės žvalgybos metodus, įskaitant geofizinius tyrimus. Jie leido išžvalgyti greta gyvenvietės esančią teritoriją, o ne tyrinėti ją kasinėjimų būdu.

A. K.-J.: Jūs jau paminėjote šiuolaikines technologijas. Kiek jos turi įtakos naujoms įžvalgoms ar išvadoms?

C. S.:  Neinvaziniai tyrimai leido patvirtinti kraštovaizdžio stebėjimus. Piliakalnio viršūnėje ir papėdėje tradicinių archeologinių kasinėjimų metu buvo pastebėta daugybė įvairių gynybinių įtvirtinimų pėdsakų, tokių kaip pylimai, bokštai, grioviai, vartų perėjos, kelių ir perėjų reliktai ir kt. Atlikti geofiziniai tyrimai – geomagnetinė ir elektrinė varža, taip pat lazerinis 3D skenavimas iš oro – LiDAR iš esmės patvirtino mūsų prielaidas. Esame tikri, kad ne tik kalva, bet ir prie jos esanti teritorija (apie 200–300 m aplink tvirtovę) ankstyvaisiais viduramžiais buvo visiškai transformuota ir pritaikyta gyvenvietės bei gynybos reikmėms.

A. K.-J.: Ar paskutinių tyrimų metu Eglinėje radote kokių nors visai naujų, anksčiau nematytų artefaktų?

C. S.: Kalbant apie senienas, naujausi planografiniai tyrimai leido rasti artefaktus, analogiškus tiems, kurie buvo užfiksuoti kasinėjimų metu. Išskirtinis yra įtvirtinimų papėdėje rastas ankstyvųjų viduramžių kirvis arba kalvos šlaituose aptiktas grąžtas, tikriausiai naudotas statant medinius tvirtovės pylimus. Labai įdomus radinys – ir šlako luitas, tikriausiai geležies lydymosi liekanos. Tačiau šį atradimą sunku datuoti.

A. K.-J.: Ar buvo kas nors, kas paskutinių tyrimu metu nustebino ar galbūt net paneigė ankstesnes versijas?

C. S.: Pastarieji tyrimai nebuvo išskirtiniai, labiau papildantys ankstesnius. Proveržis yra rezultatas, gautas atlikus visus mokslinius tyrimus. Tai pirmoji išsami jotvingių tvirtovės įkūrimo analizė. Atlikus darbus pavyko nustatyti tris ankstyvųjų viduramžių tvirtovės naudojimo fazes (nuo X amžiaus pabaigos iki XIII amžiaus pradžios). Per šį laiką buvo tobulinama ir modifikuojama gynybos sistema, keitėsi tvirtovės funkcijos ir svarba.

A. K.-J.: Daugeliui žmonių jotvingiai atrodo paslaptinga gentis. O Jums, archeologui, prisiliečiančiam prie jų gyvenimo ir daiktų, jie vis dar paslaptingi? Kuriuos jų egzistavimo laikotarpius ar gyvenimo sritis vis dar „gaubia migla“?

C. S.: Fenomenas, o gal ir jotvingių paslaptingumas sietinas su tuo, kad nors ankstyvaisiais viduramžiais jie buvo garsūs, jiems nepavyko sukurti centralizuotos valstybės ir jotvingiai greitai išnyko iš istorijos puslapių. Be to, nepaisant naujausių kapaviečių atradimų, apie laidojimo įpročius žinoma mažai, ypač iš ankstyvojo jų egzistavimo laikotarpio. Žinomi tik keli jotvingių ankstyvojo laikotarpio nekropoliai, tačiau jie kol kas nėra ištirti. Šiame kontekste įdomus faktas, kad Eglinės tvirtovės teritorijoje, išskyrus pavienius kaulus, neaptikta nė viena jotvingių kapavietė.

Taip pat labai mažai žinome apie jotvingių tikėjimą. Turint tai omenyje, įdomus faktas yra krikščioniškos religinės atributikos radiniai jotvingių teritorijose, įskaitant nemažą jų kiekį ir Eglinėje. Verta paminėti rastus įvairių rūšių kryželius ar medalionus su šventaisiais Jurgiu ir Nikolajumi, greičiausiai pagamintus Rusioje. Šiuos radinius galima laikyti išskirtiniais, kadangi  mums žinomi vos keli tokie Rusios gaminiai. Sunku pasakyti, kaip jie pateko į Eglinę.

A. K.-J.: Ar, Jūsų nuomone, visuomenė pakankamai žino apie jotvingius? Gal verta būtų atnaujinti informaciją apie juos ir mokykliniuose vadovėliuose?

C. S.: Tai sudėtinga, komplikuota problematika. Aš pats labai žaviuosi jotvingiais, tačiau manau, kad mokykliniai vadovėliai dabar yra perkrauti išsamia įvairaus pobūdžio informacija, ir tai kiek atgraso jaunus žmones nuo mokymosi.

Kita vertus, kiekvienas tyrėjas norėtų skleisti informaciją apie savo atradimus, tačiau ji keičiasi labai greitai, kone kasmet. Štai kad ir apibendrinus visą Eglinės medžiagą, dalis senesnių leidinių informacijos „nebegalioja“.

Apskritai naujienos apie šią įdomią gentį tikrai turėtų būti įtrauktos į regioninius turizmo vadovus, žemėlapius, informacines lentas, brošiūras ar internetą. Takai ir nuorodos turėtų vesti į pačias įdomiausias vietas. Tačiau… populiarinimas turi ir savo pasekmių. Tylios, žavingos ir ramios vietos švenčių laikotarpiu tampa garsios ir „užkimštos“, o turistai ne visada tinkamai vertina ir naudojasi tokiomis vietomis, tad gali būti nemalonu.

Kaip bebūtų, šiuo klausimu dar galima daug ką nuveikti. Su dr. Marcinu Engeliu bandome atlikti tuos darbus. Tačiau trūkstant žmonių, laiko ir turint kuklius finansinius išteklius tai nėra lengva. 2020 m. išleista knyga „Jaćwieskie ośrodki grodowe“, kurios autorius dr. Engelis, taip pat yra išskirtinė populiarinimo prasme. Išspausdinti 500 egzempliorių buvo išpirkti kaip karštos bandelės. Planuojama rengti antrąjį leidimą, tačiau kol kas tam nėra lėšų. Paroda „Jaćwingowie. Zapomniani wojownicy“ („Jotvingiai. Pamiršti kariai“), pristatyta 2016 m. Lenkijoje ir užsienyje, taip pat yra mūsų kuklus bandymas praplėsti žinias apie šiuos nuostabius žmones. Joje pristatėme apie 140 paminklų, tarp jų ir rastų Eglinėje, bei pateikėme išsamią informaciją apie jotvingius ant 14 didelių lentų. Paroda jau aplankė beveik 20 vietų, galbūt šiemet ar kitais metais ji keliaus ir į Lietuvą. Šiuo metu ją galima pamatyti Štumo miesto kryžiuočių pilyje.

A. K.-J.: Ar yra žinomas-ištirtas jotvingių DNR? Juk gali būti, kad čia ir dabar gyvena jų palikuonių…

C. S.: Iki šiol tai nebuvo padaryta. Pagrindinė kliūtis buvo nedidelis nesudegusios kaulinės medžiagos kiekis, geriausiai tinkantis tokiems tyrimams. Iki šiol atsitiktinai aptikti pavieniai nesudegusių kaulų radiniai tam nelabai tiko. Galbūt artimiausiu metu tai pasikeis. Jotvingių palikuonių tikrai yra, jie tikriausiai dabar esą Baltarusijos, Lietuvos ir Lenkijos piliečiai. Tai, be kita ko, liudija ir baltiškos kilmės pavardės. Tačiau nesu šios srities ekspertas ir nenoriu to plačiai komentuoti.

A. K.-J.: Kokių turite svajonių kaip archeologas?

C. S.: Mano kukli svajonė, o gal planai yra susiję su jotvingių gyvenviečių Lenkijoje knygos ir internetinio katalogo parengimu, analogiško kaip mano kolegų lietuvių darbas „Lietuvos piliakalnių atlasas“. Kalbant apie lauko tyrimus, svajoju apie lėšas, kurios leistų atlikti tolesnius reguliarius lauko tyrimus ir biuro analizes. Kadangi apie jotvingius žinome dar labai mažai, kiekvienas toks tyrimas suteikia daug naujos informacijos.

A. K.-J.: Dėkui už atsakymus. Lauksime sugrįžtant į jotvingių žemes.