Irena Gasperavičiūtė, „Aušros” redaktorė

Atiduodame Jums į rankas trečią „Aušros“ numerį karo Ukrainoje metinių išvakarėse. Visi puikiai atsimename, kad prieš metus Putinui kaupiant kariuomenę prie Ukrainos sienų vis dar tikėjomės, kad karo nebus. Juk XXI amžius! Europa! Neišdrįs. Išdrįso.

Vasario 24 rytą dar ne iki galo tikėjome tuo, ką praneša žiniasklaida. Tačiau iliuzijų greitai nebeliko. Netikėtumas, užuojauta, baimė, šokas. Visi staiga pasidarė dosnūs remdami užpultą Ukrainą. Atrodė, lyg tapome geresni… Paskui – žinios iš Bučos – vėl šokas. Tačiau laikui bėgant visi daugiau ar mažiau apsipratome. Ir nors kiekvieną dieną pranešama, kas vyksta fronte, tačiau nieko tai jau nestebina. Artėjant metams nuo karo pradžios, prisiminkime, kokias aukas ir vargus turi pakelti ši užpulta tauta. Nepamirškime paremti, juk ir mes žinome laisvės kainą. Štai neseniai atšventėme Vasario 16-ąją, kurią sunkiai ir ne be išsižadėjimų atnešė mums knygnešiai, aušrininkai, varpininkai.

Laikotarpis nuo vasario 16 iki kovo 11 d. – Lietuvių kalbos dienos, puiki proga apsvarstyti savo santykį su gimtąja kalba. Šiame numeryje rasite lituanistės Dalios Makauskienės straipsnį – pranešimą, skaitytą per Lietuvių mokytojų konferenciją. Verta paskaityti ir pamąstyti, kokią įtaką mums daro lenkų kalba, ar mes vis dar kalbame tarmiškai, ar gal jau pereiname prie kalbų mišinio? Kokią kalbą mes paliekame ateities kartoms?

Šiame numeryje įdomiai apie mūsų papročių nykimą svarsto Janina Macukonienė straipsnyje apie artimųjų palydėjimą amžinam poilsiui. Skaitydama pagalvojau, kad daug kas darosi neįmanoma nykstant žmonių bendruomenėms. Jei nejaučiame bendrumo su kaimynais, tai ir buvę papročiai tampa neįmanomi.