Vasaris – toks metas, kai už lango saulė dar nevilioja laukan. Tačiau vis dar daug įvairių reikšmingų politinių ir visuomeninių įvykių. Neabejotinai pats svarbiausias ir visą pasaulį nustebinęs buvo Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento Joe Bideno vizitas Kijeve prieš pat karo Ukrainoje pradžios metines. Tai svarbus signalas visiems, ypač Putinui, kad ukrainiečiai nėra vieni, kad juos palaiko visas Vakarų pasaulis. Vėl prisiminti karo pradžioje reikšmingi Ukrainos prezidento Vladimiro Zelenskio amerikiečiams ištarti žodžiai: „Man reikia amunicijos, o ne pavėžėjimo.“ Išraiškinga laikysena.

Ukrainai visą laiką reikia paramos. Ir Lietuva, ir Lenkija garbingai ir labai daug padeda ukrainiečiams visose srityse: tiek priimdamos karo pabėgėlius, tiek siųsdamos ginkluotę ar labdarą. Beje, kiekvienas iš mūsų galime ir privalome prisidėti prie Ukrainos pergalės. Nepamirškime.

Vasario 16-osios naktį šį pasaulį paliko žinomas Lietuvos disidentas Antanas Terleckas, asmenybė, kuri nepasidavė okupantų valiai. Pasirinko kalėjimo ir tremties metus vietoj patogios prisitaikiusio mokslininko karjeros. Kai tokią simbolinę dieną išeina laisvei ir tėvynei savo gyvenimus skyrę asmenys, kaip antai Jonas Basanavičius, Justinas Marcinkevičius, o dabar dar ir Antanas Terleckas, imi galvoti, kad iš tiesų yra mistikos tose datose.

Ankstesniame „Aušros“ numeryje rašiau, kad laikotarpis nuo vasario 16 iki kovo 11 d. yra gimtosios kalbos dienos. Todėl siūlyčiau būti labiau sąmoningais savo kalbos vartotojais. Pasižiūrėti, kokį pavyzdį rodome vaikams. Galime džiaugtis, kad paveldėjome gražią dzūkų tarmę, bet ar ją tokią ir paliekame ateities kartoms?