Janina Macukonienė

Šių metų vasario 16-ąją žinoma rašytoja Bitė Vilimaitė būtų šventusi 80-ąjį gimtadienį… Tikriausiai iki to laiko būtų parašiusi dar ne vieną kūrinį, nes turėjo tokių planų, tačiau likimas lėmė kitaip, ir 2014 m. spalio 11 d. staigi mirtis pasiėmė ją iš šio pasaulio. Jos gimimo metines vasario 15 d. paminėjo Lazdijų viešoji biblioteka. Į šventę atvyko literatūros kritikai, bibliotekininkai, lituanistai, literatūros muziejaus darbuotoja, istorikai, dailininkas, rašytojos sūnėnas – visi šie žmonės skaitė pranešimus ir kalbėjo apie B. Vilimaitės kūrybą, nuopelnus lietuvių literatūrai, rašytojos asmenybę ir nelengvą gyvenimą.

Ši keleto literatūrinių premijų laureatė 1943-iaisiais gimė Lazdijuose, čia praleido ankstyvą vaikystę, o netoliese, Avižieniuose, savo gyvenimo saulėlydį – pastaruosius ketverius metus. Nors šiame Dzūkijos kampelyje gyveno neilgai, rašytojai jis buvo ypač brangus: čia paskutinį kartą matė savo tėvą, kurį jau 1944-aisiais nusinešė karo sūkuriai ir kurio ilgėjosi visą gyvenimą; čia po didelių išbandymų atrado ramybę senatvėje.

Lazdijai nelieka skolingi garsiajai kraštietei. Viešojoje bibliotekoje 2021 m. buvo pristatyta jau po mirties išleista pagal Avižieniuose rastus rankraščius jos 15-oji knyga „Rudens veidas. Juodos dienos. Pelkių drugiai“, o minint metines pristatyta knyga apie rašytoją „Bitė Vilimaitė: kūryba, laikas, aplinka“. Abi šias knygas sudarė kilusi iš Lazdijų rajono savo gimtojo krašto istorijos tyrinėtoja Lionė Lapinskienė, o išleido Panevėžio leidykla „Kalba. Knyga. Kūryba“. Prie Lazdijų viešosios bibliotekos B. Vilimaitei atminti yra įtvirtintas atminimo ženklas – metalinis drugys su įrašyta rašytojos pavarde, o Avižieniuose, prie namo, kuriame ji gyveno, pritvirtinta atminimo lenta ir pažymėtas jos vardu netoliese po beržais esantis suolelis, ant kurio rašytoja mėgo ilsėtis. Kadangi mes prieš šimtmetį priklausėme tai pačiai Seinų apskričiai, B. Vilimaitė yra taip pat mūsų kraštietė ir turėtume susidomėti jos kūryba. Juolab kad tai labai aukšto meninio lygio kūriniai, nors gal kiek per mažai išpopuliarinti, kaip ir pati rašytoja, nemėgusi būti dėmesio centre ir kovoti dėl tinkamo pripažinimo.

Mūsų mokykloms leistuose lietuvių kalbos vadovėliuose galima rasti keletą Vilimaitės kūrinėlių. Tai, tarp kitko, „Baidyklė“, „Būkime linksmi“ (V kl.). Jie žaismingi, lengvai mokiniams suprantami, tačiau taip pat turintys gilią prasmę, leidžiantys susimąstyti. Mokytojui tai puiki medžiaga įdomiai pamokai. Vaikų literatūra – nemaža rašytojos kūrybos dalis. Tai jau seniau išleistos nedidelės apimties spalvotos knygelės „Lėlių pamokos“ (1972), „Kregždžių aikštė“ (1973), „Pirmūnų šventė“ (1977), „Rojaus obuoliukai“ (1981), „Čiuožyklos muzika“ (1992). Pirmosios trys taikomos jaunesniojo amžiaus vaikams, o „Rojaus obuoliukai“ ar „Čiuožyklos muzika“ skirtos vyresniesiems, jaunimui, bet įdomu jas paskaityti ir suaugusiems. Apskritai šiose knygose gražiai atsiskleidžia vaiko ir suaugusiųjų santykiai šeimoje, gilus psichologinis klodas. Vilimaitės kūrinėliuose – trumpose novelėse nėra pigaus didaktizmo, tačiau jos taip paveikia skaitytoją, kad vaikas atpažįsta gėrį ir blogį, susimąsto dėl netinkamo veikėjo elgesio ar džiaugiasi gerų darbų rezultatais.

Moralinės vertybės puoselėjamos taip pat suaugusiems skirtoje kūryboje. Augustino Dainio nuomone, kiekvienoje novelėje užkoduotas „mažasis išganymas“, o pati autorė „daugiau nei vien tik rašytoja, ji literatūros ontologė“. Rašytoja vaizduojamąjį pasaulį aprašo glaustai, nėra nereikalingo daugiažodžiavimo, o paprastoje buityje atranda ir taikliai panaudoja pačius taikliausius jos elementus, kad atsitiktų „prozos įvykis“. Kūriniuose vaizduojamas ne tik įprastas trimatis pasaulis, iš jo įžengiama į žmogaus sielos ir nematomas pasaulio ontologijos struktūras. Vilimaitės kūryba daugiasluoksnė. Ne kiekvienas skaitytojas visus sluoksnius turi atrasti ir įžvelgti tą „keturmatę“ erdvę, galima noveles ar apysakas skaityti ir kaip įdomius buitinius pasakojimus. Psichologas Julius Kvedarauskas pastebi Vilimaitės kūrybos psichoterapinę galią. Aptardamas paaugliams skirtą novelę „Čiuožyklos muzika“ jis įrodo, kad šiuo kūriniu savo nuoskaudas gali gydyti ir suaugę, dėl meilės ar dėmesingumo trūkumo nusivylę žmonės. Minėto psichoterapeuto teigimu, visos Vilimaitės knygos tinka biblioterapijai.

B. Vilimaitei būdingiausia trumpa novelė, kurioje kiekvienas žodis apgalvotas, dažnai turintis ne tik tiesioginę reikšmę. Kūrinio pabaigoje skaitytojas nustebinamas netikėtu veiksmo posūkiu ar perėjimu į neįprastą, kartais metafizinę erdvę. Novelėse dažnai nėra aiškaus priežastinio ryšio, taikomos pauzės, išlaikoma poetinio jutimo logika, vartojamos lyrikai būdingos priemonės: metafora, palyginimas, vizija, pauzė. Skaitytoją patraukia atskleidžiama psichologinė tiesa, kaip ir Biliūno kūryboje – liūdesys, nostalgija. B. Vilimaitės novelės publikuotos literatūriniuose žurnaluose ir rinkiniuose „Vasaros paveikslėlis“, „Tėvo vardas“, „Užpustytas traukinys“, „Obelų sunki našta“. B. Vilimaitė vieną iš savo pirmųjų knygų „Baltos dėmės“ (1969 m.) skyrė rašytojų Žemaitės, G. Petkevičaitės-Bitės, Povilo Višinskio, Šatrijos Raganos trumpų biografinių įvykių vaizdavimui, kurie jungiasi į visumą, tačiau pagal meninę struktūrą tai atskiros novelės, sudarančios vieną ciklą. Aukščiausio įvertinimo – Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos – sulaukė 2002 m išleista knyga „Papartynų saulė“. Šioje knygoje apysaka ir novelės. Apysakoje tie patys įvykiai vaizduojami iš pagrindinio veikėjo – pasakotojo pozicijos ir iš su juo veikiančiųjų perspektyvos.

B. Vilimaitė į gyvenimo pabaigą sėkmingai išbandė savo jėgas dramoje. Jau minėtoje po mirties išleistoje knygoje išspausdintos suradus rankraščius jos dvi dramos: „Rudens veidas“ ir „Juodos dienos“. Pirmoje iš jų trys bibliotekininkės turi nurašyti knygas, skirtas… deginimui, antroje motina ir sūnus bedarbis priversti imtis elgetavimo… Nepaisant vaizduojamos dramatiškos situacijos, nekuriama tragedijos įtampa. Niūrią nuotaiką praskaidrina nerealūs fantazijos elementai, veikėjų optimizmas, pro kurį prasiskverbia ironija ir groteskas. Matyt, turėdama daugiau laiko Avižieniuose rašytoja taip pat ėmėsi kurti romaną apie pokario partizanų veiklą. Romanas „Pelkių drugiai“ labai įdomus, galima manyti, kad B. Vilimaitė rėmėsi tikrais istoriniais įvykiais, deja, surasta tik jo dalis. Šį įspūdingą darbą nutraukė netikėta autorės mirtis. Rankraščio pabaigoje nebaigtas sakinys.

Centrinis B. Vilimaitės kūrinių personažas – moteris, jos jausmų pasaulis atskleidžiamas kukliomis buities detalėmis, kuriomis suteikiama simbolinė, apibendrinanti reikšmė. Pati rašytoja neneigia, kad jos kūryboje daug autobiografinių elementų, nors, kaip teigia ją pažinoję, nelabai buvo linkusi atsiskleisti net artimiau su ja bendravusiems, išsaugodavo savo orumą sunkiais gyvenimo momentais. Neišlikę jos atsiminimai nei autobiografija, visgi iš artimųjų, kartu dirbusiųjų prisiminimų ir iš laiškų, kurių daugiausia perdavė Literatūriniam Maironio muziejui užjūryje gyvenusi rašytoja Julija Švabaitė-Gylienė (beje, ji buvo apie 1996 m. atvykusi ir į mūsų kraštą su Poezijos pavasariu ir buvę galima asmeniškai susipažinti), galima sužinoti apie tikrai sunkią jos materialinę ir šeimos padėtį, iš laiškų draugei Elvyrai – apie pesimistines nuotaikas. Laiškų fragmentus priartino muziejaus darbuotoja Jurgita Davidavičienė savo pranešime Lazdijuose ir minėtoje knygoje apie Bitę Vilimaitę. Buvę tokių sunkių gyvenimo etapų, kai rašytoja skyrėsi su vyru, kai viena slaugė sunkiai sergančią savo mamą, kai turėjo pati viena rūpintis progresuojant vienintelio sūnaus Igno ligai. Turėjo taip pat palaidoti pačius artimiausius žmones: dar jauną brolį, mamą, sūnų pačiam amžiaus gražume. Turbūt dėl finansinių problemų kelis kartus keitė Vilniuje butą ir buvo pasiryžusi keliauti į JAV, kad ten dirbtų nors ir juodžiausią darbą. Deja, ir šiems planams nebuvo lemta išsipildyti. O į Ameriką Vilimaitė norėjo vykti ir todėl, kad galėtų aplankyti tėvo kapą.

Kai 1944-aisiais prie Lazdijų artėjo frontas, o su juo neišvengiama sovietų okupacija, turėjo pasitraukti Lazdijuose metų pradžioje susikūrusi Lietuvos vietinė rinktinė ir inteligentija. Paskubomis turėjo trauktis ir veterinarijos gydytojo, gimnazijos mokytojo Juozo Vilimo-Užbalio šeima, kurioje augo jauniausia, net pusantrų metų neturinti Bitė, kažkiek vyresnis brolis. Taip atsitiko, kad skubotai bėgant nuo „raudonojo maro“ šeima pasimetė ir Ona Vilimienė su mažais vaikais pasitraukti nespėjo. Netrukus po karo motina su vaikais išvyko gyventi į Kauną ir ryšys su tėvu, kuris gyveno DP stovykloje, vėliau persikėlė į JAV, visiškai nutrūko. Kaune prabėgo nelengva Bitės vaikystė. Reikėdavo stovėti eilėse dėl duonos, pakelti nemažai skurdo, o būsimą rašytoją vis lydėdavo tėvo ilgesys.

Kaune Bitė baigė pagrindinę mokyklą, o 1960-aisiais labai gerais rezultatais taip pat Kauno 8-ąją vidurinę mokyklą. Įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių filologiją. Čia pradėjo savo kūrybinį kelią, surado bendraminčių anuometinės bohemos aplinkoje, buvo ori, išdidi, apsiskaičiusi ir akivaizdžiai neatitiko komjaunuolės kanonų. Turbūt dėl to (o gal ir todėl, kad buvo „buržuazinių laikų inteligento dukra“) studijų jai baigti nebuvo lemta, turėjo su universitetu atsisveikinti likus keletui mėnesių iki jų pabaigos. 1990 metų „Draugo“ žurnalui teiktame interviu rašytoja prisipažino: „Aš galvoju kartais, kad tais juodžiausiais nevilties metais mane išgelbėjo kūryba.“ Apie savo tėvą Bitė sužinojo tik praėjus 15 metų po jo mirties. Tarpininkaujant J. Švabaitei-Gylienei, ji kreipėsi į vyskupą P. Baltakį, kuris gyvendamas Brukline jį buvo sutikęs, o 1978 m. dalyvavo jo laidotuvėse. Vyskupas paliudijo, kad Joseph V. Užbalis gyveno vienas, gana skurdžiai, jokių turtų, be knygų ir laikraščių, nepaliko. Ir kad teiravosi apie jį sovietų agentai.

Lietuvai iškovojus nepriklausomybę, jau 1990-aisiais B. Vilimaitė pakviesta dirbti žurnaliste katalikiškoje spaudoje (žurnale „Caritas“). Tie laikai įsirašė turbūt šviesiausiomis spalvomis jos biografijoje. Apie tai knygoje savo prisiminimais dalijasi kun. Robertas Grigas ir bendradarbė, rašytoja Elvyra  Žeižienė. Ne visus B. Vilimaitės gyvenimo etapus atsekė knygos apie ją autoriai, gal ir pati rašytoja nenorėtų, kad knaisiotumės jos biografijoje.

Be abejo, B. Vilimaitė į lietuvių literatūrą įsirašė kaip labai talentinga rašytoja, tai pripažįstama įvairiuose lietuvių literatūros istorijos vadovėliuose, nors jos palikimas nėra didelės apimties. Be jau minėtos Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos, kuri rašytojai buvo įteikta 2003 m., anksčiau ji dar apdovanota Gabrielės Petkevičaitės-Bitės premija (1997 m. už novelių rinkinį „Užpustytas traukinys“) bei 1975 m. Žemaitės premija (už novelių ciklą apie Žemaitę, Povilą Višinskį ir Šatrijos Raganą). Kalbant literatūrologės prof. Jūratės Sprindytės žodžiais, jai priklauso „klasikės mantija“, o doc. dr. Žydronė Kolevinskienė „didžiąja meistryste“ pavadina „trumpame asketiškame tekste gebėjimą sutalpinti ištisus gyvenimus, jausmus, tyliąsias dramas, epochą“.

Truputį gaila, kad talentingas, nusipelnęs tautai kūrėjas turi nugyventi sunkų gyvenimą. Gal toks jau šio pasaulio dėsningumas?