Božena Bobinienė

2023 metų kovo 19 dieną Punsko krašte vyko ketvirtasis knygnešių žygis „Įaugo mūsų šaknys šitoj žemėj!“. Pirmasis toks renginys suorganizuotas pandeminių 2020-ųjų metų liepos 5 d., Mindauginių išvakarėse. Jis pavadintas „Tik laisvi užaugam dideli“. Tai buvo ne tik pėsčiųjų žygis, bet ir lauko žaidimas su keliolika postų, specialiai paruoštomis užduotimis. Tuomet dalyvių buvę apie 50. Nuo to laiko, nepaisant kliūčių (o tokia kliūtis buvo, pavyzdžiui, COVID-19 apribojimai 2021 m.), žygiai organizuojami kiekvienais metais. Smagu, kad juose dalyvauja vis daugiau įvairaus amžiaus žmonių, tarp jų nemažai jaunimo (šiemet registravosi per 70 dalyvių).

Pasak ilgamečio žygeivio Juozo Žekiausko, labai gerai, kad jauni žmonės, palikę namuose kompiuterius ir televizorius, pasirenka sekmadienį praleisti aktyviai gamtoje, kartu žygiuoti, gyvai bendrauti. Didžiulė pagarba renginio organizatoriams Irenai Marcinkevičienei, Jonui Vaičiuliui, Robertui Vektoriui, Danutei Vitkauskienei, Rūtai Burdinaitei, Jonui Vydrai ir kitiems bendraminčiams, kurie kasmet susiburia, parenka ir išbando maršrutą, parūpina žemėlapius su trasos aprašymu, pateikia žinių apie knygnešystę mūsų krašte, suaktyvina, paskatina Punsko licėjaus ir kaimyninės Sangrūdos jaunimą pažinti savo kraštą ir galbūt prisideda prie žygiavimo aistros atsiradimo. Be to, ne tik parūpina žygeiviams skanios karštos arbatos, sausainių, bet ir pasiekusiems finišą įteikia atmintinius žygio medalius. Ir visa tai nemokamai! Pakanka tik prisiregistruoti.

Pasirodo, punskiečiai nebuvo pirmieji, iškėlę į viešumą prasmingą knygnešių veiklos idėją ir pagerbę jų atminimą žygiuodami tų drąsuolių numintais takais. Aptikau informaciją, kad Lietuvoje yra susibūrusi organizacija MB „Knygnešiai“ (knygnesiuzygiai.lt), kurios šūkis: „Išbandyk save knygnešių take!“ Jos nuostatuose skaitome: „(…) kartu su renginio aprašyme nurodytais partneriais organizuoja pėsčiųjų žygius ir edukacinius renginius, skirtus supažindinti su Lietuvos knygnešystės istorija bei skatinti aktyvų gyvenimo būdą“. Savo veiklą ši organizacija pradėjo 2014 m. nuo žygių bendraminčių rate, vėliau jungėsi vis daugiau žmonių ir imtasi organizuoti didesnius renginius, pritraukiančius dalyvius iš įvairių Lietuvos kampelių. „Knygnešių“ pasiūloje yra ne tik tradiciniai žygiai, bet ir specialūs, su vedliu, kurie sudėtingesni – vedama miškais, bekelėmis, pelkėmis. Patyrusieji žygeiviai gali leistis į orientacinius žygius, kur patys turi susirasti kelią pasitelkę žemėlapį ir kompasą. Kas žino, gal ir Punsko iniciatyvinės grupės veikla laikui bėgant išsiplės panašiu mastu?

Žygiavimas, pramogavimas gryname ore, gamtoje visada yra sveikintinas. O dar geriau, kai žemėlapyje nustatytu maršrutu einame sąmoningai, atvira galva ir širdim bei žavėdamiesi matomais vaizdais, naujomis patirtimis. Kiekvienas šiųmečio žygio „Įaugo mūsų šaknys šitoj žemėj!“ dalyvis registracijos metu gavo po simbolišką knygnešio ryšulėlį – knygutę. Ją nešėsi iki finišo vietos. Jeigu knyga patiko, galima buvo ją pasilikti. Ji buvo lyg kelyje lydintis knygnešystės amuletas. Man teko Kazio Sajos knygutė „Už nevarstomų durų“. „Pergabenau“ ją, parsinešiau namo ir su malonumu perskaičiau.

Žygiuoti buvo labai smagu: mus lepino pavasario saulutė, džiugino nustriksėjęs kiškis, per laukus sprunkančios stirnos, klykaujančios gervės, giedantis vieversys…

Pagrindiniame žygio sustojime Giluišiuose (Lietuvos pusėje), knygnešio Vinco Markevičiaus tėviškėje, kaip paprastai visus žygeivius nuoširdžiai ir svetingai pasitiko Sangrūdos žmonės, vaišino skania sriuba, arbata, pyragais… Buvo net surengę viktoriną – kas greičiau sudėlios Lietuvos žemėlapio dėlionę. Gerai nusiteikusių, linksmų žmonių būryje visada yra malonu ir gera pabūti, bet tikro žygeivio kojos nerimsta ir labai norisi žygiuoti toliau. Punsko krašte knygnešių žygio trasa kiekvienais metais šiek tiek skiriasi, bet visada „sueina“ ties 123 valstybinės sienos stulpu. Nors tuos takelius myniau ne pirmą kartą, teko patirti šiek tiek naujų „atradimų“.

Keliaudami vis iš naujo galime susipažinti su savo kraštu. Atrodo, savo aplinką jau pažįstu, bet išėjusi iš namų gal dėl besikeičiančių oro sąlygų, o gal tiesiog dėl greit bėgančio laiko pamatau vietas, sugretinu dalykus, įvykius kitaip, pažvelgiu į juos kitu kampu. Kad ir tas pats Giluišgiris, kai kurių vadinamas dar Kreivėngiriu, kiekvieną kartą (nors čia būnu gana dažnai) yra kitoks: tai medžius iškirto, pasodino naujus, tai naują keliuką išvažinėjo ar nusekęs vanduo pelkėse vėl plūsta – bebrai ėmėsi darbo… O ir metų laikai nudažo mišką kitomis spalvomis. Aplink girią irgi daug kas keičiasi: pamiškėje vienos sodybos nyksta, į jas veržiasi gamta su žolėmis, krūmais, medžiais, o kitos – atgaivinamos naujų šeimininkų… Kartais sunku atpažinti vietą, kuri anksčiau buvo jau lyg akimis prijaukinta.

Vienas šių metų žygio „Įaugo mūsų šaknys šitoj žemėj!“ trasos įdomesnių taškų buvo viena aukščiausių apylinkėje kalvų – Apšakalnis ir šalia esanti, jau baigianti sunykti garsaus Punsko krašto knygnešio ir akmenskaldžio Povilo Matulevičiaus anūkės Janytės Burdulytės sodyba. Praeiviui ši vieta – tiesiog griūvantis ūkelis, į kurį jau ir keliuko nebeliko. Įlinkusi, skurdi lūšnelė, išvirtusios medinės apsamanojusios tvoros, įkniubęs šulinys, kažkoks svirnas ar tvartelis, už jo nedidelė kūdra. Visur besibraunantys krūmai ir žolės, kurie pavasarį sužaliavę užklos viską, ką paliko anksčiau čia gyvenęs žmogus.

Dabar čia – nė gyvos dvasios. Bet… argi tikrai? Nors Janytės jau šiame pasauly nėra apie penkerius metus, atrodo, ji iš čia išėjo ne taip seniai. Durys atlapos. Pro jas iš kiemo, besimaudydamos saulės spinduliuose, baltas galveles ištiesusios žvelgia snieguolės: ar tik neišeis šeimininkė, ar nepagirs, kokios jos šaunuolės – šalčio nebijo, pavasarį skelbia, pirmas bitutes vilioja… Šitos varganos sodybėlės šeimininkė Janytė – smulkutė, paprasta, dievobaiminga… Ji buvo reali, nors jau ne iš šito modernaus pasaulio. Turbūt ji tik čia jautėsi saugiai. Gyveno pasirinkusi vienatvę, be jokių patogumų – nei elektros, nei vandentiekio, tualeto, vonios, orkaitės, televizoriaus… Toks gyvenimas jai buvo saugus, savas, pažįstamas, nors mums, „šiuolaikiškiems“ – nesuvokiamas.

Su Janyte neteko daug bendrauti ir sunku man objektyviai nusakyti, koks tai buvo žmogus. Tačiau supratau, kad ji buvusi iš tų, kurių šaknys kone tiesiogine prasme buvo įaugusios į šią žemę. Vieną kartą, vienintelį, po daugelio, daugelio metų, nekasdienėmis aplinkybėmis Janytė atsidūrė savo girioje, Barsukalnyje, prie vietos, kur kadaise stovėjo legendomis apipinta koplytėlė. Tą išskirtinę akimirką pamačiau ją: ne senutę, besiramstančią pakelėje nutvertomis lazdomis, bet gležną jauną mergaitę, su didžiausia nuostaba, vos ne praverta burna žvelgiančią į Barsukalnio tvirtus, aukštus ąžuolus… Jos šviesios akys netikėjo tuo, ką matė: tai buvo tie patys ąžuolai, prie kurių – dar mažų sodinukų – prisilietė jaunos mergaitės rankos talkos metu. Deja, visas miškas jos, senolės, akimis jau nebuvo tas pats. Jai rodėsi per daug tamsus, apaugęs krūmais, žolėmis. „Seniau miškas žmonėms buvo šventa vieta – kiekvienas medis svarbus, išpuoselėtas, o sausos, nereikalingos šakos surinktos, namų židiny sukūrentos…“ – ir šiandien girdžiu šiuos Janytės ištartus žodžius…

Janytės sodybėlės židinys užgeso, o laikas sustojo. Bet ši vieta dar neapsitraukė visiškai voratinkliais, nenugulta dulkių, neužako krūmais ir žolėmis. Dar nenugriuvo. Dairaisi po kiemą ir pastebi, kur buvusios šeimininkės vaikščiota, kur ranka prisiliesta, kur akis užmesta. Po šitiek metų! Tai tik dar labiau įtikina, kaip labai žmogus buvo su šita vieta suaugęs. Ta prisirišimo ir meilės gimtajam kampeliui energija vis dar ore tvyro.

Ateis laikas – sukniubs troba, supus suskaldytos ir kieme sumestos malkos, sugrius naminiams paukščiams galbūt pačios šeimininkės pastatytos būdelės, o darželio gėles – ir tas stipriausias snieguoles – užgoš negailestingos piktžolės ir krūmai. Išvirtusios tvoros visiškai paskęs aukštoje žolėje… Galiausiai kas nors viską užars, užlygins. Gal tik pamatų akmenys retkarčiais išnirs dirbamoje žemėje…

Ir kad pačiame Kreivėnų Apšakalnyje kitados stovėję kitos sodybėlės pastatai, galbūt nedaug kas nutuokia. Ją mena tik žolėse besimėtantys pamatų akmenys. O ir Apšakalnis ne tas pats. Ir jis stūkso besikeičiančio laikmečio apkramtytas, boluojantis atvira žaizda…

Žygiuodama per Kreivėnų kaimą su buvusia jo gyventoja, tik dabar pamačiau ir sužinojau, kiek daug jame ištuštėjusių sodybų. Vietomis jau sunku įžvelgti ir pamatų akmenis, išlikusius „sudzykėjusius“ sodų vaismedžius ar šimtametes liepas. Išeina žmonės, išnyksta vietos, kur kitados buvę jų gyvenimai. Bet pasilieka viltis – kai kur ateina kiti. Jiems vėl norisi kurti, statyti, kaip paukščiams nešti šapą po šapo, susivyti lizdą, kuris, atrodo, bus amžinas. Tačiau šitam pasauly nieko amžino nėra. Ir vis dėlto kažkokios jėgos verčia žmogų veikti, judėti, sugrįžti į savo kampelį, kur šaknis giliai buvo įleidę tėvynainiai. Gamtos trauka tokia didelė! Be to, nuo seno žinia, kad gamtoje tuštumos nėra. Kažkas pasibaigia – kažkas prasideda. Ir tai, kas dabar prasideda – kažkada pasibaigs.

Ketvirtojo pėsčiųjų žygio šūkis skelbė: „Įaugo mūsų šaknys šitoj žemėj!“ Ir tai yra tiesa. Tai liudija Janytės, jos senelio Povilo, jos tėvų istorija, kurios buvo pradžia, yra ir pabaiga. Ar jų vietoje prasidės kažkieno nauja?