Irena Gasperavičiūtė

Balandį būtina nuvažiuoti į Druskininkus, kol žydi narcizai. Ir nueiti į mišką, kur raudonuoja pavasarinių grybų kepurėlės bei skamba dieviška muzika. Kai pavargsi būti visuomenėje. Ar nuo žiniasklaidos informacijų apie dar vieną mirtį… Tada būtinai nueik į mišką. Ten pamatysi besiskleidžiančius paparčius, o gal, kaip man anądien, pavyks pastebėti žole kopinėjantį kukutį. Ir diena praskaidrės.

Šiandien grįžau iš Vaikų teatrų festivalio. 10 vaikiškų spektakliukų – 8 iš mūsų krašto, ir visi įdomūs. Akivaizdžiai augame. Daugiau kaip 30 metų rengiamas festivalis atneša rezultatų.

2023-ieji Lietuvos Respublikos Seimo paskelbti Dzūkijos (Dainavos) metais. Birželio 2 d. Merkinėje vyks jiems skirta diskusija. Tačiau norėčiau paraginti Jus, mieli Skaitytojai, pasisakyti ir „Aušros“ puslapiuose šia tema. Ką Jums reiškia būti dzūku, kalbėti tarmiškai? Kartais susidaro įspūdis,  kad kuriasi lyg atskira tapatybė, ne lietuvio, ne integralios lietuvių tautos dalies. O „punskiečio“, kalbančio dzūkų tarmės ir lenkų kalbos mišiniu. Kitas svarbus klausimas, ar mes sąmoningai saugome savo tarmę. Irgi kartais susidaro įspūdis, kad ją saugome nuo lietuvių bendrinės kalbos (nekalbame bendrine kalba, nes mes juk dzūkai!), bet ar lygiai – nuo lenkų kalbos įtakos?

Gal verta Dzūkijos metais pakalbėti šiomis temomis? Ir labiau įsigilinti į tai, ką mums reiškia būti dzūku. Buvimas dzūku, tai ne tik c, dz garsai, tai ir dainos, tautiniai drabužiai, papročiai, tradicijos, maistas. Man pačiai viena iš įdomesnių mūsų krašto patirčių buvo išgirsti, kaip raudama per laidotuves. Didžiojoje Lietuvos dalyje ši tradicija išnykusi, pasilikusi tik Dzūkijoje. O ar Jums teko girdėti?