Algimantas Katilius

Juozapas Šmulkštys gimė 1866 m. kovo 14 d. Tūrupio kaime, Liudvinavo parapijoje (Kalvarijos apskrityje), ūkininkų šeimoje. Marijampolės gimnazijoje baigė keturias klases. Į Seinų kunigų seminariją įstojo 1883 m. liepos 4 d. Tais metais į pirmą kursą įstojo septyniolika klierikų, iš kurių kunigystės šventimus pasiekė penkiolika. Dauguma įstojusiųjų buvo lietuvių kilmės, nes į seminariją atvyko iš lietuviškų parapijų.

Iš žymesnių to kurso atstovų pirmiausia galima paminėti Juozapą Stankevičių, kuris pirmas iš Seinų kunigų seminarijos auklėtinių išvyko studijuoti į Fribūro universitetą Šveicarijoje ir apgynė filosofijos daktaro disertaciją. Grįžęs po studijų trumpai profesoriavo Seinų kunigų seminarijoje, o vėliau buvo Suvalkų gimnazijos kapelionas. Iš kitų žymesnių to kurso auklėtinių reikia išskirti Tomą Banaitį, teologijos daktarą (studijavo Romoje) ir nuo 1903 m. Seinų kunigų seminarijos profesorių, dėsčiusį įvadą į Šventąjį Raštą, Šventąjį Raštą ir moralinę teologiją. Jonas Strimavičius studijavo Sankt Peterburgo Romos katalikų dvasinėje akademijoje ir gavo teologijos kandidato laipsnį. Ar seminarijoje J. Šmulkštys dalyvavo klierikų lituanistinėje veikloje, neturime duomenų. Kunigu įšventino Seinų vyskupas Petras Paulius Vežbovskis 1889 m. balandžio 6 d.

Po seminarijos baigimo laikinai pasiųstas į Daukšių parapiją ir joje buvo iki 1891 m. Vėliau paskirtas Kalvarijos parapijos vikaru, Varšuvos generalgubernatoriaus 1891 m. liepos 9 d. patvirtintas Kalvarijos kalėjimo kapelionu. 1891–1895 m. Kalvarijos kalėjimo kapelionas. 1895 m. paskirtas Pakuonio parapijos vikaru ir vikaravo iki 1899 m. Pakuonio parapijos parapijiečių kun. J. Šmulkštys buvo gerbiamas kaip geras pamokslininkas, draugiškas žmonėms. Parapijoje stiprino lietuvybę, platindamas draudžiamą lietuvišką spaudą.

Lietuviškos spaudos platinimas Pakuonio parapijoje jau turėjo tradicijas. Mat prieš kun. J. Šmulkštį buvę vikarai Pranciškus Būčys ir Juozapas Jankauskas ją platino padedami vietinių knygnešių. Apsigyvenęs Pakuonyje, kun. J. Šmulkštys susipažino su čia gyvenusiu knygnešiu ir smulkių prekių parduotuvės savininku Antanu Bajoraičiu. Duodavo jam pinigų lietuviškiems kalendoriams, brošiūroms ir laikraščiams pirkti iš knygnešių, kurie lankydavosi Pakuonyje. Daugiausia leidinių pristatydavo knygnešys Juozas Kancleris. Dalį leidinių pasilikdavo sau, o kitus perduodavo vikarui. Klebonas Vincentas Bukontas, žinodamas apie vikaro slaptą veiklą, jį skųsdavo žandarams. Kun. J. Šmulkščio bute ne kartą buvo daroma krata, bet nieko nerasdavo. Žandarai, gavę agentūrinių žinių, kratė A. Bajoraičio butą ir rado leidinių už 550 rublių. Kvotos metu paaiškėjo A. Bajoraičio ir kun. Šmulkščio santykiai. Už slaptą veiklą kun. J. Šmulkštys 1899 m. birželio 23 d. caro paliepimu buvo ištremtas dvejiems metams į Odesą.

Odesoje gyveno nuo 1899 m. rugpjūčio 31 d. iki 1901 m. birželio 28 d. Čia susipažino su lietuviais, kurie buvo anksčiau ištremti į šį miestą. Artimai susidraugavo su knygnešiu Juozapu Rimša, ištremtu šiek tiek vėliau. Abu susidėję pinigų užsiprenumeravo „Varpą“ ir „Ūkininką“. Juos gaudavo reguliariai.

Sugrįžęs iš tremties, kun. J. Šmulkštys 1901 m. liepos 15 d. paskirtas Kalvarijos kalėjimo kapelionu, 1902 m. spalio 12 d. – Zavadų parapijos vikaru, nuo 1903 m. liepos 1 d. buvo Zambruvo parapijos vikaras. Policijos departamento sprendimu 1901 m. rugsėjo 18 d. paskirta slapta priežiūra. 1903–1907 m. Zambruvo parapijos vikaras. Iš Seinų vyskupijos administratoriaus 1907 m. liepos 18/31 d. rašto Suvalkų gubernatoriui sužinome, kad jis paskyrė kun. J. Šmulkštį Plutiškių filijos vikaru rektoriumi (juo buvo 1915 m.). Pirmojo pasaulinio karo metais gynė Plutiškių parapijiečius ir už tai buvo ištremtas į Vokietiją. Visus metus praleido belaisvių stovykloje Güterslohe Vestfalijoje.

Būdamas Plutiškėse, aktyviai veikė „Žiburio“ draugijos skyriuje. Čia atkeltas, kun. J. Šmulkštys „Žiburio“ draugijos Centro valdybai rašė: „Mūsų Plutiškių „Žiburio“ skyrius, man rodos, negyvuoja. Porą kartų iš sakyklos bėriau žarijomis, tikėdamasis uždegti užgesusį „Žiburio“ skyrių, bet mano geri troškimai tokiais ir pasiliko. Dabar juos, užsnūdusius, truputį pajudinau, kalbėdamas, kad antrą kartą tversiu Plutiškėse skyrių.“ (Žr. Kazys Šapalas, „Žiburio“ draugija ir jos mokyklos, sudarė Teresė Gustienė, dr. Vida Pukienė, Algimantas Katilius, Marijampolė: Piko valanda, 2009, p. 249) Kun. J. Šmulkščio pastangos nenuėjo veltui ir skyriaus veikimas atgijo. Buvo papildyta skyriaus biblioteka. 1912 m. ji turėjo 1010 knygų bei 220 skaitytojų. Padidėjo narių skaičius ir gausiau lankydavosi susirinkimuose. „Šaltinio“ korespondentas rašė: „Plutiškės – vienas gražiausių bažnytkaimių. Jame yra keturios sankrovos [parduotuvės] ir smuklė. Dvi sankrovos lietuvių, dvi žydų. Klebonauja treti metai kun. Šmulkštys. Atėjęs jis rado ūkininkus žemai nupuolusius, tad ačiu jam, inkurta „Žiburio“ skyrius, kuris gyvuoja ir dabar, įsteigta knygynas, kuriame yra 860 egzempliorių knygų. Ūkininkai pradėjo parsisiųzdinti laikraščių, jaunimas metė gėręs ir uoliai griebėsi apšvietimo, kurio naudą nekartą aiškindavo gerb. Klebonas. Laikraščių į mūsų parapiją pereitais metais ateidavo 74 egzemplioriai: „Šaltinio“ – 34, „Spindulio“ – 8, „Vienybės“ – 8, „Vilties“ – 2, „Garnio“ – 3, „Ūkininko“ – 2, „Lietuvos žinių“ – 2, „Aušros“ – 1, „Draugijos“ – 1, „Vadovo“ – 2 ir 10 egzempliorių iš Amerikos.“ (Šaltinis, 1912, Nr. 2, p. 29) Kun. J. Šmulkštys buvo išrinktas į Plutiškių „Žiburio“ draugijos skyriaus valdybą. Jis ėjo skyriaus iždininko pareigas.

Sugrįžęs iš belaisvių stovyklos Vokietijoje, kun. J. Šmulkštys buvo paskirtas Bartninkų parapijos klebonu ir klebonavo iki 1929 m. Vėliau iki mirties – rezidentas Bartninkuose. Nekrologo autorius apie kun. J. Šmulkštį rašė: „Tie ištrėmimai ir susilpnino velionio sveikatą, ypač širdį, bet jis nieko nepaisydamas visur energingai dirbo ir uoliai ėjo savo pareigas. Sveikatai susilpnėjus velionis prieš keletą metų atsisakė nuo sunkių klebono pareigų ir pasistatė Bartninkuose namelį, kur rezidavo ir visur padėjo savo įpėdiniui kun. St. Riaubai. Velionis iš anksto rengėsi mirti, todėl net įtaisė sau karstą, įkapes sklepą (pats jį ir pašventino), iš anksto padarė testamentą. Savo namelį, malkinę ir bažnytinių drabužių paliko Bartninkų bažnyčiai. Didelę biblioteką su spintom pavedė dvasinei Vilkaviškio seminarijai.“ (Šaltinis, 1931, Nr. 29, p. 399)

Kun. J. Šmulkštys mirė nuo širdies ligos 1931 m. birželio 21 d. Bartninkuose (atlaikęs šv. Mišias, grįždamas į zakristiją nukrito ant grotelių ir tuojau zakristijoje mirė). Laidotuvėse dalyvavo 22 kunigai ir 2 klierikai bei daug parapijiečių.