Vaiva Vaicekauskaitė

Punsko Kovo 11-osios lietuvių licėjaus vaikinų krepšinio komanda kovo pabaigoje iškovojo auksą Palenkės vaivadijoje. Tačiau tai nėra vienintelis jų laimėjimas. Punsko krepšininkai gegužės 6 d. tapo Marijampolės krepšinio mėgėjų lygos B diviziono III vietos laimėtojais! Vaikinus treniruoja Punsko Kovo 11-osios licėjaus fizinio lavinimo mokytojas Darius Valinčius. Kalbuosi su mokytoju apie jo vaikystės pomėgius, pedagoginį darbą bei komandą, kuriai jis vadovauja.

Vaiva Vaicekauskaitė: Kurioje sporto šakoje Jūsų paties pasiekimai buvo didžiausi?

Darius Valinčius: Nuo jaunų dienų lankiau krepšinio treniruotes. Būta nemažai tiek komandinių, tiek individualių pasiekimų. Pagrindinėje mokykloje patiko bėgioti vidutines distancijas. Ryškiausias pasiekimas buvo laimėta II vieta Palenkės vaivadijoje bėgant 2000 m distanciją.

V. V.: Kaip atsitiko, kad tapote fizinio lavinimo mokytoju? Ar nuo vaikystės planavote būti pedagogu?

D. V.: Ne, vaikystėje tikrai neplanavau būti pedagogu. Fizinis aktyvumas man visą laiką patiko, todėl baigęs Punsko licėjų nusprendžiau stoti į tuometinę Lietuvos kūno kultūros akademiją. Pasirinkau sporto psichologijos ir kūno kultūros mokytojo specialybę. 2007 metais atsiradus galimybei įsidarbinau Punsko Dariaus ir Girėno pagrindinėje mokykloje ir nuo to laiko dirbu pedagogu.

V. V.: Kokie šios profesijos privalumai?

D. V.: Visų pirma daug bendraujama su žmonėmis, ypač su jaunimu. Aš esu atviras ir mėgstantis bendrauti, tad man šis darbas patinka. Tai, manau, yra didžiausias mano profesijos privalumas.

V. V.: Kodėl būtent krepšinis, o ne tinklinis, futbolas ar dar kas nors?

D. V.: Kaip ir kiekvienam lietuviui, krepšinis yra gražiausia sporto šaka. Tad ir mūsų licėjuje labai gilios krepšinio žaidimo tradicijos. Mokykla yra maža, tad dalyvauti įvairiose skirtingose komandinėse varžybose būtų sunku. Krepšinį žaidžiam dėl to, kad jaunimas jį labiausiai mėgsta ir geriausiai moka žaisti.

V. V.: Kas žaidžiant komandinį žaidimą yra svarbiausia?

D. V.: Mano nuomone, žaidžiant krepšinį svarbi gera atmosfera komandoje ir vienas kito supratimas. Svarbu žinoti kiekvieno žaidėjo stiprias puses ir sujungti į visumą, kad gautume gerą rezultatą.

V. V.: Kokie didžiausi Jūsų treniruojamos komandos privalumai?

D. V.: Kovingumas ir noras laimėti. Nors visa komanda neišsiskiria fiziškumu, bet jai netrūksta kovingumo ir užsidegimo kiekvienose rungtynėse.

V. V.: Kaip sekasi motyvuoti žaidėjus? Palaikyti jų užsidegimą?

D. V.: Dėl motyvacijos mūsų komandoje tikrai nėra problemos. Čia žaidžia vyrukai, kurie varžybose būna visiškai susikaupę ir žino, kokių tikslų siekia. Manau, jie motyvacijos žaisti krepšinį pasisėmė stebėdami „Žalgirio“ ar Lietuvos rinktinės varžybas. Kartais ir pertraukėlės metu mano pasakytos frazės paskatina papildomam darbui aikštelėje.

V. V.: Ar su malonumu vaikinai ateina į treniruotes? O Jūs?

D. V.: Tiek aš, tiek vaikinai su dideliu malonumu renkamės į treniruotes ir ten smagiai leidžiame laiką, nors ir susibūrę sąžiningai ir sunkiai dirbame. Vaikinai nusivilia, kai kartais tenka atšaukti suplanuotą treniruotę dėl užimtos salės ar kitų aplinkybių.

V. V.: Ar šis darbas teikia džiaugsmą?

D. V.: Tikrai teikia džiaugsmą. Nors sunkus kelias iki varžybų, kai pasiekiami geri rezultatai, džiaugsmo ir pasididžiavimo jausmai – atlygis už visus pakeliui patirtus sunkumus.

V. V.: Ar savo darbe jaučiate visuomenės paramą?

D. V.: Jaučiama labai didelė visuomenės parama. Žmonės labai domisi mūsų rezultatais, stebi varžybas gyvai, jei yra tokia galimybė, jei ne – žiūri internete. Esant reikalui mūsų krašto žmonės paremia mus ir finansiškai, už ką esame labai dėkingi.

V. V.: Kaip manote, ar per sportą galima ugdyti tautiškumą?

D. V.: Manau, kad taip, juolab per krepšinį. Dažnai vykstame į Lietuvą į „Žalgirio“ varžybas ir matome, kaip lietuviai palaiko savo komandą, kaip pasireiškia patriotizmas. Tas pats paskui būna ir pas mus. Tai matėme finalinio ketverto metu „Žiburio“ sporto salėje: visi žiūrovai atėjo pasipuošę lietuviška atributika, skambėjo lietuviškos dainos, skanduoti lietuviški šūkiai.

V. V.: Koks Jūsų hobis?

D. V.: Sportas ir šokis – tai du dalykai, kuriais domiuosi labiausiai. Jie man teikia malonumą.

V. V.: Ko Jums linkėti?

D. V.: Kadangi su komanda šiemet vėl dalyvausime Lenkijos vidurinių mokyklų čempionate, norėtųsi pakartoti arba ir pagerinti praėjusių metų rezultatą (pernai 5-oji vieta Lenkijoje). Šito ir linkėčiau sau ir komandai.

V. V.: Ačiū už pokalbį!