Irena Gasperavičiūtė, „Aušros” redaktorė

Savaitgalį Seinuose buvo atidarytas Kresų muziejus. Kas negerai su šiuo miestu, kad jis vis dar nepasinaudoja proga žengti žingsnį pirmyn santykiuose su lietuviais? Kam dar reikalingas tas istorijos „atsijojimas“, bandant kuo labiau sumenkinti lietuvišką Seinų praeitį? Šitaip elgtis galima tik jos bijant. Beje, kaip keista bebūtų, privačiai vis dažniau galima išgirsti lenkus sakant, kad jų protėviai kalbėję lietuviškai. Tai, beje, visai nestebina. Žodžiu, tikroji šio krašto praeitis vis dėlto gyva, kiek būtų besistengiama ją ištrinti. Gerai, kad nebuvo pražiopsota (gal jau paskutinę minutę) galimybė Seinuose įsteigti lietuvišką mokyklą. Ar ji bent kiek atitaisys istorinę tiesą, sunku pasakyti. Manau, kad bent kažkiek…

Įdomių reiškinių pasitaiko ir aukščiausiuoju lygmeniu Vilnius – Varšuva. Gegužės pradžioje Lenkijos premjeras Mateušas Moravieckis (Mateusz Morawiecki) už nuopelnus Polonijai ir užsienio lenkams apdovanojo tarp kitų Valdemarą Tomaševskį, kuris vertinamas kontroversiškai dėl savo prorusiškumo, ir Stanislovą Peško, kuris 1990 m. kovo 11 d., būdamas Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos narys, nebalsavo už Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Šis faktas sukėlė Lietuvoje diskusiją ir politikų nusivylimą. Bet jie visi bandė pateisinti šį sprendimą ir apgailestavo, nes neva Lenkijos premjerą kažkas suklaidino. Delfi.lt rašoma, kad užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis apie apdovanojimą kalbėjosi su Lenkijos ambasadoriumi, bet oficialaus pareiškimo nebuvo. Pasiklausius ir pasiskaičius komentarų šia tema, kyla vienintelė mintis: ant mūsų spjaudo, o mes apsimetam, kad lietus lyja…