Onutė Karaneckaitė

Šeima yra lyg maža tėvynė, kurioje randame džiaugsmą ir sielos ramybę. Ji yra pagrindinis, labai svarbus mūsų gimtinės egzistencinis vienetas. Kodėl? Atsakymas tikriausiai visiems gerai žinomas: joje yra paslėptos mūsų tautai būdingos šventės, jų papročiai, istorija ir, aišku, kalba. Tai čia gimsta nauja karta, kurios tikslas saugoti gimtąjį kraštą.

Laisvės metu svarbu domėtis Lietuvos etnokultūra ir istorija. Tai daryti kiekvienais metais skatina mus Tėvynė, kuri rengia daugybę konkursų ir kviečia juose dalyvauti ir mūsų krašto mokinius. Ir šiemet šeimų saugomi kultūros lobiai padėjo mums konkursuose pasiekti aukštus rezultatus.

Etninės kultūros olimpiada

Mūsų krašte etnokultūra itin puoselėjama, tad galima rasti nemažai lengvai prieinamos su ja susijusios rašytinės ir kitokios dokumentinės medžiagos, kurią surinko ir paviešino šio krašto žmonės. Tačiau, mano manymu, geriausiai galima susipažinti su mūsų krašto etnokultūra šeimoje. Šioje aplinkoje ne tik sužinome apie įvairias mūsų tautos tradicijas bei šventes, bet ir aktyviai dalyvaujame, išmokstame daugybę dalykų, kaip antai: marginti margučius, austi, karpyti karpinius ir kita. Etnokultūra aš taip pat susidomėjau tėvų ir senelių dėka. Pagrindiniai mano autoritetai: mama Gražina, kuri išmokė mane karpyti karpinius, močiutė Marytė, supažindinusi su įvairiais papročiais ir etninėmis veiklomis, mano tėtės pusseserės Nastutė Sidarienė, kuri supažindino mane su Velykų papročiais ir paskatino dalyvauti mūsų krašte rengiamoje Velykinėje parodoje, bei Aldutė Vaicekauskienė, priėmusi mane į „Šimtavirvio“ dirbtuves ir išmokiusi austi staklėmis. Šios keturios man itin artimos moterys parodė, kur slypi lietuvių apeigų svarba ir su kokia pagarba širdyje jas reikia puoselėti. Taip pat sudarė pradmenis mano etninėms veikloms – audimui ir karpinių karpymui, kuriuos vėliau man dar teko tobulinti mokykloje. Ne tik mūsų kraštas, bet ir visa Lietuva jau seniai suvokė, kokia svarbi yra etnokultūra. Šiemet penktą kartą Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras suorganizavo etninės kultūros olimpiadą, kurios pagrindinis tikslas – ugdyti brandžias, tautiškai ir pilietiškai susivokusias asmenybes, gebančias puoselėti, saugoti, išreikšti ir perduoti kitiems etnines ir pasaulio kultūrų vertybes. Bandoma taip pat sudominti jaunimą šia sritimi, papildyti jų žinias ir suteikti galimybę pasidalinti savo veiklomis bei jas lydinčiais jausmais.

Š. m. sausio mėnesį regioniniame, o balandį valstybiniame etape Kėdainiuose teko ir man pasitikrinti šios srities žinias. Konkursą sudarė dvi dalys: testo rašymas ir savo etninės veiklos pristatymas. Savo šeimos bei mokytojos Alicijos Krakauskienės dėka man pavyko tapti trečiosios vietos laureate. Smagu buvo atstovauti Punsko Kovo 11-osios licėjui ir pasiekti tokią aukštą vietą. Vis dėlto, mano manymu, smagiausia visos olimpiados dalis buvo ta, kai visi dalyviai pristatinėjo savo veiklas ir dalijosi jausmais.

Nacionalinis mokinių kūrybos darbų konkursas „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“

Mūsų šeimos istorija turėtų būti mums svarbi, kaip ir Tėvynės praeitis. Problema ta, kad ją užrašyti galime tik mes, kitų šaltinių yra labai nedaug. Didelė jos dalis prarandama kartu su pavieniu žmogumi. Užrašyti šeimos istoriją yra gana sunku, nes dažnai ja susidomime, kai jau nebėra tarp gyvųjų kai kurių žmonių arba atsiminimai esą neryškūs.

Aš šeimos istorijos svarbą suvokiau neseniai. Įvairias istorijas girdėjau dar vaikystėje, bet jų didžios svarbos visiškai nesupratau. Tai man buvo pasakos, herojiški likimai. Tik pažinusi mokykloje istorinį kontekstą ir truputį subrendusi pamačiau, kiek ašarų ir neapsakomų sunkumų buvo paslėpta tose istorijose. Nors visų mano senelių pasakojimai baigėsi gan gerai, kelias į laimę buvęs labai sunkus.

Šių metų kovo mėnesį pamokos metu mokytoja Onutė Vaznelienė paragino mūsų klasę surinkti tam tikrus savo senelių pasakojimus ir pristatyti visiems per kitą pamoką. Tik atlikdama šį darbą suvokiau, kaip svarbu yra užrašyti istoriją, kuri iki šiol keliavo tik žodžiu. Seniau maniau, kad ją puikiai pažįstu, bet gana greit pastebėjau, jog laikui bėgant užmirštame daug faktų arba atsiranda naujų klausimų. Atlikti šią užduotį man buvo sunku, nes atsirado nemažai tuščių vietų, o paklausti senelių jau negalėjau. Reikėjo domėtis, klausti kitų žmonių, kurie dar kai ką atsiminė. Galiausiai gimė mano rašinys „Nepažinę skausmingos praeities, nesukursime šviesesnės ateities…“, kuris kartu su Punsko Dariaus ir Girėno pagrindinės mokyklos mokinių Roko Jankausko, Aleksandro Vaznelio, Inesos Nevulytės ir Odetos Nevulytės filmu „Kelionė pramintais partizanų takais“ nukeliavo į jau 22 kartą organizuojamą Nacionalinį mokinių kūrybos darbų konkursą „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“. Šio konkurso pagrindinis tikslas – ugdyti jaunimo pilietiškumą, skatinti jų įsitraukimą į istorinės atminties puoselėjimo bei jos įprasminimo veiklas. Tematika apima sudėtingą XX a. vidurio ir antrosios pusės Lietuvos laikotarpį.

Gegužės 19 dieną mes, šio konkurso laureatai, buvome pakviesti į apdovanojimo renginį, kurį suorganizavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras su Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerija, Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamentu prie Krašto apsaugos ministerijos bei Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija. Konkurso baigiamasis renginys vyko Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Memorialinio departamento Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus padalinio Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso konferencijų salėje. Šio konkurso rėmėjai buvo: Lietuvos Respublikos Seimas, Europos Parlamento nario profesoriaus Liudo Mažylio biuras, Europos Parlamento narių Rasos Juknevičienės ir Andriaus Kubiliaus biuras, Telecentras, „Briedžio“ leidykla. Prieš renginį visi dalyviai turėjo galimybę aplankyti šį kompleksą.

Šiais metais konkurse dalyvavo 910 V–XII klasių mokinių iš Lietuvos bei lietuviškų bendrojo ugdymo mokyklų užsienyje (Punsko, Vokietijos, Latvijos ir kt.). Buvo pateikti 73 rašto darbai, 553 piešiniai, 44 maketai ir instaliacijos, 24 filmai, 24 pateiktys, 28 muzikiniai kūriniai. Šiame konkurse mano darbas laimėjo pirmąją, o Punsko Dariaus ir Girėno pagrindinės mokyklos mokinių filmas – trečiąją vietą.

Mano nuomone, šie aukšti konkursų rezultatai puikiai parodo, kad mūsų krašto jaunimas dar domisi Lietuvos ir savo gimtinės etnokultūra bei istorija, o visos svarbios vertybės, perimtos iš protėvių gyvenimo būdo, toliau gyvuoja mūsų šeimose ir keliauja per kartas. Tad dėkime dar daugiau pastangų, kad taip būtų ir ateityje, nes jei jos pražus – mūsų tautos dvasia nusilps.