Rytis Motiejūnas

Visai nejučiomis vasara persirito į antrąją pusę. Šiemet, kaip jau įprasta, mums žadėtas afrikietiškas karštis, tačiau bent kol kas tvankumos gūsius nuplauna gausios ir trankios liūtys. Saulė plikina pietinę Europos dalį, o mums toks drėgmės ir šilumos mišinys duoda kiek anksčiau sunokusius vaisius ir uogas.

X X X

Belaukdama didžiojo NATO vadovų susitikimo liepą, Lietuvos valdžia du mėnesius aiškinosi dėl vadinamojo „čekiukų“ skandalo. Mat po ką tik pasibaigusių savivaldos rinkimų žurnalistas ir visuomenininkas Andrius Tapinas nutarė ištirti, kaip savivaldybėse vietos deputatai naudojo jiems skirtas lėšas, ar kartais nepiktnaudžiavo?

Kilo nemažas triukšmas, kai paaiškėjo, kad visų politinių partijų – ir dešiniųjų, ir kairiųjų – atstovai sugebėjo išleisti nemažas sumas (jos kartais siekdavo net po kelis ar keliolika tūkstančių eurų), dažnai negalėdami paaiškinti, kam jas išleido. Ir čia bėda ne tik dėl neregėtai daug sudeginto benzino COVID-19 epidemijos metu (primename, kad griežto karantino metu ribotas eismas tarp savivaldybių). Pasirodo, kad tautos išrinktieji už valdiškus pinigus pirkosi ne tik pieštukus, popierių ar benziną kelionėms pas rinkėjus. Būta visko: štai Savivaldybių asociacijos prezidentas (jis ir Jonavos perrinktasis meras) sugebėjo už deputatystei skirtus pinigus nusipirkti spalvotąjį televizorių…

Tačiau smarkiausiai kliuvo Vyriausybės ministrams, praeitą kadenciją „deputatavusiems“ Kauno mieste. Valdantieji liberalai saviškį išsuko nuo atsakomybės, o viena iš konservatorių ministrių – J. Šiugždinienė neišsilaikė poste net atidavusi keliolika tūkstančių eurų. Krito pirmasis šios Vyriausybės narys… Ir krito ne todėl, kad ką piktybiškai iššvaistė, o kad bandė atsiskaitinėti ne savo čekiukais, paprastai kalbant, sukčiavo.

Suprantama, kad tokie deputatai įnirtingai gynėsi. Kauno meras V. Matijošaitis, prieš kurį iš pat pradžių ir buvo nukreiptas tyrimas, tiesiog atšovė, kad jis vadovavosi lėšų skirstymo reglamentu, kurį priėmė prieš jį dirbęs meras konservatorius A. Kupčinskas. Daugelis sugėdintų deputatų niekuo nepagrįstas išlaidas kompensavo – atidavė visus ar dalį išleistų pinigų. Skandalas lyg ir nutilo, o Seimas susizgribo ir skubiai priėmė įstatymą, pagal kurį savivaldybių tarybų (jų Lietuvoje 60) nariai dabar jau gaus ne reprezentacines išmokas, o pastovų atlyginimą, lygų 1/5 vietos mero algos.

Dabar jau susigriebė už galvų daugelis merų. Didžiųjų miestų biudžetai dėl naujovės nelabai nukentės, bet mažųjų savivaldybių (tokių kaip Rietavas ar Kalvarija) vadovams teks smarkiai pasukti galvas. Juk algas savo deputatams teks mokėti iš jau esamų pinigų!

Aistros kiek aprimo, bet nesmagus kvapelis liko. Savo patvirtintų reglamentų pagalba reprezentacines lėšas nesąžiningai švaistę vietos deputatai lyg ir patvirtino cinikų teiginį, kad „valdžioje vien vagys“. Nelabai vykusiai čia pasirodė ir Premjerė, valdymo pradžioje žadėjusi bekompromisinį skaidrumą, bet keletą savaičių įnirtingai gynusi ministrus. Sako, kad I. Šimonytę ir atsistatydinusią ministrę siejo asmeninė draugystė, bet ar tai pasiteisinimas? Valdžios partijų, ypač konservatorių, populiarumas toliau sminga žemyn, niūriai galvas purto net ištikimiausi „valdžios partijos“ šalininkai.

Dideliu akmeniu, galinčiu išversti valdžios vežimą, yra ir siūloma mokesčių reforma, kuriai nuožmiai priešinasi ne tik opozicija, bet ir abi valdžioje esančios liberalų partijos. Šį projektą pateikė tie patys konservatoriai. Kita vertus, Laisvės partija karštligiškai stumia savo naująjį „santuokos“ modelį, kanapių dekriminalizavimą ir reikalauja skubiai ratifikuoti kontroversišką Stambulo konvenciją. Ko jie taip skuba? Gal suvokia, kad po kitų rinkimų jų laikas bus pasibaigęs?

X X X

Didžiausias tarptautinis pastarųjų metų renginys Lietuvoje, NATO vadovų vizitas, pasibaigė be ypatingų incidentų, nors ir sukėlė daug ginčų dėl jo rezultatų. Vilnius, laukdamas svečių, iki paskutinės akimirkos blizginosi ir švarinosi. Kritikai sako, kad toks perdėtas gražinimasis tėra sovietmečio reliktas, kai viskas daryta norint pasirodyti prieš svečius. Bet, kita vertus, jei tie pablizginimai liko, tai gal ir gerai? Miestas tiesiog aptvarkytas.

Visi šiame susitikime laukė, kad Ukraina bus pakviesta į NATO arba kad bus apibrėžta bent jau preliminari to priėmimo data. Bet įvyko tai, kas įvyko. Galima iki užkimimo ginčytis, ar susitikimas buvo sėkmingas, ar ne. Lietuva, kaip nuoširdžiausia Ukrainos bičiulė, tikrai norėjo suteikti jai tokį pakvietimą. Bet šiame kariniame aljanse ne ji turi sprendžiamąjį balsą. Ukrainos narystė NATO liko ateities miglose, nors jai ir pažadėta ilgalaikė parama ginklais ir pinigais. Visi kalba apie tai, kad tai įvyks po karo, bet niekas nežino, kada jis baigsis. Juk ir ilgai lauktas ukrainiečių puolimas nėra toks veržlus, kaip tikėtasi, ir žadėtos aviacijos jie dar negavo. Ar lengva nugalėti įsitvirtinusius užpuolikus, kai neturi lemiamos kokybinės ir kiekybinės ginkluotės persvaros nei žemėje, nei ore, nei jūroje?

Na, o Rusija toliau stebina savo veiksmais, sukeldama sąmyšį net tarp savo bičiulių. Taip birželio pabaigoje pusantros dienos visas pasaulis prilipęs prie televizorių stebėjo tariamą J. Prigožino samdinių grupuotės maištą. Staiga prasidėjęs šis maištas lygiai netikėtai ir baigėsi, tarpininkaujant A. Lukašenkai. Išdavyste viešai apkaltintas maištininkų vadas nesuimtas ir toliau sau laisvai vaikštinėja, perkėlęs ištikimiausius šalininkus į Baltarusiją. J. Prigožinas net pasižadėjo sumokėti kompensacijas už saviškių pražudytus kelis rusų lakūnus (neva jo zenitininkas pasikarščiavo) ir tikina mokinsiąs kovos gudrybių Baltarusijos kariuomenę. Bet kaip bus, nežino niekas – vieni kalba, kad vagnerininkai bus panaudoti pakartotiniam Ukrainos puolimui iš šiaurės, kiti tikina, kad dabar jie užsiims tik Afrikos reikalais (ten rusų samdiniai padėjo valdžioje išsilaikyti keletui vietinių diktatorių, mainais gaudami prieigą prie jų aukso ir deimantų kasyklų), treti tikina, kad rusų samdiniai padės susijungti Karaliaučiaus kraštui su draugiška Baltarusija, užimdami Suvalkų koridorių (kuriame esame ir mes, brangūs skaitytojai).

Sunku suvokti kuoktelėjusių užkariautojų logiką, kai nesupranti jų mąstymo būdo. Bet reikia būti pasiruošusiam bet kokiam įvykių posūkiui. NATO vadovų susitikimas parodė, kad net naiviausi vakariečiai ima suprasti rusų ekspansionizmo grėsmę. Džiugu ir tai, kad į šį aljansą įstojus Suomijai ir (tikėkimės, kiek vėliau) Švedijai, mūsų geopolitinė padėtis tampa geresnė, pasidaro saugiau. Tačiau tai nereiškia, kad reikia nusiraminti. Dar senovės romėnai sakė, kad jei nori taikos, turi ruoštis karui… Palinkėkime tos taikos kiekvienam iš mūsų ir ypač didvyriškai ukrainiečių tautai!