Darius Vilimas

Šiomis dienomis Ukraina švenčia ne tik savo Nepriklausomybės dieną, rugpjūčio 24-ąją. Kaip tik tądien sukanka pusantrų metų ir nuo atviros grobikiškos Rusijos agresijos prieš ukrainiečių tautą pradžios. Įvairaus plauko „sofų“ ekspertai pas mus ir Vakaruose vis dažniau viešai padūsauja apie būtinybę kokiu nors būdu užbaigti šį žiaurų karą, net ir Ukrainos sąskaita.

Tačiau patys ukrainiečiai laikosi stebėtinai tvirtai. Taip, žadėtasis jų kontrpuolimas apsiriboja pirmosios rusų gynybinės linijos (begalinių minų laukų ir apkasų linijų) graužimu ir lėtu stūmimusi pirmyn. Bet Ukrainos Prezidentas ką tik juokais pareiškė sutinkąs mainytis su Rusija jos Belgorodo sritimi šių valstybių pasienyje. O ir dėl nedidelių Ukrainos laimėjimų kalti tie patys vakariečiai, vis vėluojantys su pagalbos teikimu. Šiandien Rusija sugeba per savaitę iššauti pusę milijono artilerijos sviedinių, o ukrainiečiai tegali atsakyti dešimt kartų mažesniu sviedinių skaičiumi. Kartais net stebiesi, kad ukrainiečiai iš viso sugeba pulti. Juk karas vyksta ne tik fronte, bet ir pastoviai bombarduojant Ukrainos miestus ir įvairiausių rūšių bombomis, ir raketomis. Mažai kas atsimena, kad 1995 m. pasirašydama liūdnai pagarsėjusį Budapešto memorandumą Ukraina atidavė Rusijai ne tik turėtą atominį ginklą, bet ir gausybę kitokios ginkluotės, taip pat tokios, kuria dabar naikinama (balistinės raketos ir pan.). Juk senojoje Sovietų Sąjungoje Ukrainos SSR gamino daugiau nei trečdalį visos šalies ginkluotės. Kol kas Ukraina maitinama rimtesnės ginkluotės (tankai, lėktuvai) pažadais ateityje.

Kaip karo akivaizdoje elgiasi Lietuva? Visi sutinka, kad mūsų šalyje daugiausia matome Ukrainos vėliavų. Tai nuoširdžios simpatijos savo laisvę ginančiai šaliai ženklas. Tačiau vien vėliavėlėmis ar kariniais orkestrais (rugpjūčio pabaigoje Vilniuje vyko NATO valstybių karinių orkestrų festivalis) karo nelaimėsi. Mes, kaip ir kitos Baltijos šalys, atidavėme ukrainiečiams labai daug ir taip negausiai turėtų ginklų. Lietuvoje liko daugiau nei 50 tūkst. karo pabėgėlių, sulaukusių moralinės ir medžiaginės pagalbos. Ar to užtenka?

Neužtenka vien priglausti karo nelaimėlius. Apie daug ką nepagalvota. Lenkijoje visų pabėgėlių vaikai eina tik į lenkiškas mokyklas, o Lietuvoje tebevyksta diskusija, į kokias mokyklas leisti mažuosius ukrainiečius. Ukrainiečių mokytojų trūksta, nėra ir tinkamų priemonių. Čia netikėtai atkuto rusiškų mokyklų vadovai. Atrodytų, kad ukrainiečiai rusiškai nesimokys, tačiau užmirštama, kad didelė jų tautos dalis, ypač šalies rytuose, bendrauja rusų ir ukrainiečių kalbų mišiniu. Daugelyje miestų (gal išskyrus Vilnių, Klaipėdą ir Visaginą) jau merdinčių rusiškų mokyklų mokytojai užčiuopė aukso gyslą. Tačiau ir vėl kilo problema – daug kur ėmė konfliktuoti vietos rusakalbiai su ukrainiečiais… Auginsime dar vieną rusakalbių kartą?

Lietuvos valstybė realios grėsmės akivaizdoje gluminančiai rami. Daugelis suvokia, kad vykstantis karas hibridinis, t. y. priešininkas yra pasiryžęs savo oponentus sugniuždyti bet kokiais būdais. Dar iki Rusijos agresijos Ukrainoje Lietuva ir Lenkija patyrė masinį „užvežtinių“ emigrantų iš Azijos ir Afrikos antpuolį per savo sienas. Su dideliu vargu jį pavyko atremti, tačiau Lietuvai (skirtingai negu Lenkijai), neturėjusiai tikros sienos su Baltarusija, sekėsi sunkiau. Prasiveržė per 4000 migrantų, kuriuos teko apgyvendinti, maitinti ir pan. Nors jų dabar teliko keli šimtai, nes dauguma visgi pabėgo į Vakarus (Vokietiją ir pan.), pakartotinio antplūdžio galimybė išlieka. Dabar mes susidūrėme ir su rusų, ir baltarusių atbėgėliais.

Kol valdžios vyrai ginčijasi, ar galima palikti Lietuvoje gyventi asmenis, keliančius grėsmę nacionaliniam saugumui (pasirodo, kad galima, kaip tai įvyko vienos opozicionierės atveju!), į šalį priplūdo ne tik ukrainiečių, bet ir tūkstančiai atbėgėlių iš Baltarusijos ir Rusijos, neva kovojusių su A. Lukašenka ir V. Putinu. Politikai ir žurnalistai negali sutarti, kaip vertinti geruosius rusus ir baltarusius. Bandoma brėžti skirtumus tarp Rusijos ir Baltarusijos.

Tų skirtumų ne tiek ir daug. Baltarusija, pati nekariaudama su Ukraina, suteikė savo teritoriją rusų kareiviams veržiantis Kijevo link karo pradžioje. Jos kariniuose oro uostuose vis dar bazuojasi Rusijos kariniai lėktuvai, šaudantys į Ukrainą raketomis. Ši priversta laikyti dideles pajėgas šalies šiaurėje, baimindamasi provokacijų iš baltarusių pusės. Dar daugiau – atgabenus į Baltarusijos teritoriją Rusijos taktinį branduolinį ginklą, jos vadovas net pradėjo postringauti apie galimą smūgį savo kaimynams, nors visi ir supranta, kad rusai jam niekada neduos „lagaminėlio su raudonu mygtuku“. Po „Vagner“ vadovo J. Prigožino mirties aišku, kad ši karinė formuotė bus išformuota ir sunaudota kituose karo frontuose. Tačiau po A. Lukašenkos kalambūro apie vagneriečius, norinčius vykti į ekskursiją į Lenkijos miestus, sunerimę lenkai rytų pasienyje sutelkė ne tik pasieniečius, bet ir papildomas kariuomenės pajėgas. Kas A. Lukašenkai sutrukdys buvusius vagneriečius aprūpinti baltarusiškais pasais ir permesti juos kaip neva opozicionierius, bėgančius nuo baisiojo diktatoriaus?

Kaip atskirti pelus nuo grūdų? Naivių anketų pildymas nieko neduos, tai tiesiog kvaila. Įsivaizduokite, kad tokių anketų duomenimis būtų remtasi Šaltojo karo metais. Jį jau seniai būtų laimėję sovietai… Net Lietuvos Valstybės saugumo departamentas viešai pripažino, kad teko atsakyti neigiamai tūkstančiui (1000) atbėgėlių iš Baltarusijos. Bet jų vis tiek atvyko į Lietuvą per 20000. Rusijos piliečių atvyko mažiau, bet štai baltarusių skaičius jau vėl siekia beveik 60 tūkstančių. Beveik tiek pat, kiek buvo per paskutinį sovietinį Lietuvos gyventojų surašymą 1989 m. Tik pačių lietuvių tada Lietuvoje buvo beveik milijonu daugiau. Ar visi naujai iškepti disidentai tikrai tokie? Juk net jei vienas procentas atvykėlių iš Baltarusijos yra saugumo agentai, turime 200 asmenų. Realybėje šis skaičius tikrai didesnis, didesnis nei tas tūkstantis! Didžiųjų Lietuvos miestų gatvėse vėl masiškai aidi rusų kalba. Ir tai ne tik ukrainiečiai.

Garsiai gyrėmės pasistatę tvorą (fizinį barjerą) su Baltarusija. Bet pasirodo, ji reguliariai niokojama – karpoma, pjaunami, laužomi stulpai su stebėjimo kameromis ir pan. Paskutinis incidentas įvyko prieš keletą dienų, kai iš Baltarusijos pusės atėję civiliai apsirengę vyrai nupjovė du stulpus su stebėjimo kameromis. Mūsų pasieniečiai sureaguoti nespėjo (ar nenorėjo?). Beje, ši tvora kainavo mokesčių mokėtojams milijonus eurų.

Valdžios rodoma ramybė nenuoširdi. Jei jau kalbama apie Baltarusijos, kaip agresorės vasalo, boikotą, jis privalo būti realus, o ne deklaratyvus. Uždaryti du iš šešių pasienio postų, geležinkelio susisiekimo su Baltarusija neliko, tačiau vien iš Vilniaus į šią valstybę kasdien vyksta daugiau nei dvi dešimtys maršrutinių autobusų. Dar daugiau – kol Lenkija tikina, kad siena su rytų kaimyne aklinai uždaryta, pro Lietuvos teritoriją žvitriai skuodžia ne tik autobusai į Gardiną, bet ir mikroautobusiukai, vykstantys maršrutu Gardinas–Balstogė. Atrodytų, kad važiuoti aplink yra visiška nesąmonė. Bet juk Lietuvos ir Lenkijos pasienyje dažniausiai nėra pasienio patikros… Lietuvos žurnalistai apie tai nerašo – jiems neaktualu!

Vienintelis Seimo narys R. Lopata bandė protestuoti, pareiškęs, kad Lietuvai reikėtų kovoti su litvinizmo idėjomis. Litvinizmas – tai tokia ideologija, labai mėgstama baltarusių inteligentijos, ypač opozicinės. Su mokslu ji nieko bendro neturi ir senokai yra paneigta pačių baltarusių istorikų, tačiau surusintai ir susovietintai pseudopatriotinei baltarusių visuomenės daliai tai lyg balzamas. Mat joje teigiama, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo visai ne lietuvių, bet jų, baltarusių, tada vadintų litvinais, valstybė, o klastingi lietuviai (lietuvisai, žmudinai) tą jų istoriją pavogė…

Konflikto kurstymas šiuo klausimu šiandien ypač būtų naudingas rusų imperialistams, siekiant supykdyti lietuvius su baltarusiais. Bet daugeliui išminčių, kurių atmintyje Baltarusijos istorija prasideda nuo A. Lukašenkos ar S. Cichanouskajos, R. Lopatos mintys nepatiko. Parlamentaras išbartas ir kolegų, ir žurnalistų. O gal reikėjo įsiklausyti į istoriko profesionalo nuomonę? Juk ši problema ypač aktuali ir verta atskiro aptarimo.