Irena Gasperavičiūtė, „Aušros“ redaktorė

Greitai sukaks 40 metų, kai Šventasis Tėvas Jonas Paulius II sugrąžino mums, Seinų lietuviams, teisę Seinų katedroje melstis gimtąja kalba. Tai labai svarbus įvykis mūsų krašto istorijoje. Ir svarbūs tie žmonės, kurie anuomet drįso kovoti dėl savo teisių, ypač eiti į bažnyčią ir svetimųjų apsupty giedoti lietuviškai, nors ir buvo stumdomi, visaip tildomi. Tai žmonės, turėję ne tik drąsos, bet ir savigarbos. Jie verti ne vien pagarbos, bet ir atminimo ženklo. Šv. Kazimiero draugija buvo suplanavusi įamžinti jų atminimą pakabindama granitinę lentą Seinų bazilikoje.

Tačiau kalbantis su klebonu sužinota, kad Seinų bazilikoje vietos tokiai atminimo lentai nėra. Beje, į ankstesniame „Aušros“ numeryje išspausdintą lietuvių organizacijų raštą, kuriame, tarp kita ko, prašoma ant Seinų kunigų seminarijos sienos pakabinti informacinę lentą apie čia besimokiusį Lietuvos himno autorių Vincą Kudirką, Seinų parapijos klebonas visai neatsakė.

Jau kelintas mėnuo Seinų ir Žagarių bažnyčiose šv. Mišias atnašauja kunigai iš Punsko. Tačiau rugsėjo 10 d. klebonas pranešė, kad į Žagarius atvažinės kunigas iš Seinų ir Mišios bus atnašaujamos lenkiškai, o lietuviškai skaitomi skaitiniai (nebent lietuviai norintys Mišių šeštadienį popiet).

Tai kokį jubiliejų mes minėsime? Iš šių įvykių matome, kad lietuvių į Seinų katedrą vis dar iki galo neįsileista. Po 40 metų grįžtama į išeities tašką? O gal zonduojama, kiek dar likę žmonių, kuriems visa tai svarbu?