Irena Gasperavičiūtė, „Aušros“ redaktorė

Senokai atsisveikinome su gandrais, bet vasara mūsų dar nepalieka. Smagu į rugsėjo pabaigą vaikščioti trumpomis rankovėmis ir maudytis saulės spinduliuose. Laikas taip skuba, kad net neapsižiūrėjome, kaip beveik jau baigėsi pirmasis mokslo metų mėnuo. Rugsėjis ypatingų permainų neatnešė.

Lenkijoje šiuo metu iš žiniasklaidos nieko gero nesužinosi, nes viskas tarnauja kitą mėnesį vyksiantiems rinkimams. Daugumai ta propagandinė retorika jau ir atsibodusi. Kaip bebūtų, iki spalio vidurio tai tęsis. Akivaizdžiai rinkimams artėjant ir retorika stiprėja. Šiuo metu kariauja du filmai – „Žalioji siena“ ir „Ant sienos“. Du skirtingi išeities taškai, du skirtingi požiūriai, tarytum du pasauliai. Normalu, kad žmonių politinės nuostatos skiriasi, tačiau jau keletą metų auganti visuomenės priešprieša, atrodo, dar intensyvėja.

Lietuvoje iki rinkimų dar ganėtinai toli. Pavasarį vyks prezidento rinkimai, bet kol kas tik vienas kandidatas yra oficialiai pasisakęs kelsiąs savo kandidatūrą. Tai Aurelijus Veryga, buvęs sveikatos ministras S. Skvernelio vyriausybėje. Kiti dar tyli.

Mūsų krašto padangėje padaugėjo dar vienu „militarizuotu“ paminklu. Verta pažymėti, kad mes, lietuviai, šiame krašte įamžiname (arba norime įamžinti, bet mums neleidžiama) kultūrinius įvykius ir asmenis, susijusius su lietuvių kultūra. Tai: poetas Antanas Baranauskas, irgi poetas, „Tautiškos giesmės“ autorius Vincas Kudirka, šv. Mišių gimtąja kalba atgavimas, „Šaltinio“ spaustuvė. O lenkai vis įamžina kruvinus įvykius arba militarizuotus vienetus. Tai paminklai Nemuno mūšiui, paminklas POW kariams, dabar AK kariams. Keista, bet faktai iškalbūs.