Asta Pečiulienė

2023 m. rugsėjo 15–17 dienomis Vokietijoje, Hiutenfeldo miestelyje, vyko Europos lietuvių kultūros dienos. Pirmą kartą jos surengtos prieš metus Norvegijoje, Rogalande. Šio renginio iniciatoriai yra Lietuvos nacionalinis kultūros centras ir Pasaulio lietuvių bendruomenė. Buvo minčių pirmąją šventę organizuoti Punske, tačiau mums pritrūko, ko gero, laiko, ryžto ir greito apsisprendimo… Tai keliaujanti šventė, kiekvienais metais bus organizuojama kitoje šalyje, taigi didelė tikimybė, jog kažkada ateityje susitiksime ir Punske. Šio renginio tikslas – puoselėti ir skatinti lietuvių kultūrinę veiklą.

Šių metų renginio pagrindinis tikslas – pasiruošti 100-metį menančiai Lietuvos Dainų šventei 2024 m., kurios pavadinimas „Kad giria žaliuotų“. Atvykę kolektyvai dalyvavo jungtinėse programos dirbtuvėse ir pasirodymuose, lietuvių kultūrą demonstravo Vokietijos visuomenei, diskutavo apie užsienio lietuvių kultūros politiką, bet svarbiausia – visi drauge sukūrė pirmąją mažąją Europos lietuvių dainų šventę.

Šioje šventėje dalyvauti galėjo visi Europos kraštų lietuvių bendruomenių pirmininkai, kultūrinės veiklos kuratoriai, meno kolektyvų vadovai ir meno kolektyvų nariai. Lenkijos lietuviams atstovavo Punsko lietuvių kultūros namų liaudiškų šokių kolektyvo „Vyčiai“ dvi grupės – vyresnioji ir jaunimo (vad. A. Pečiulienė). Iš viso važiavo 12 porų. Vykome ten parodyti ne tik savo darbo rezultatą – išmoktus šokius, bet taip pat pašokti su kitais Europos šokių kolektyvais bendrus šokius, kuriuos atliksime 2024 m. Šokių dienoje „Amžių tiltais“.

Iš Punsko išvažiavome rugsėjo 14 d. Tikslą pasiekėme po ilgos (21 val.), bet nenuobodžios kelionės. Pirmą dieną buvo numatyta pažintinė ekskursija po Heidelbergą. Heidelbergas – tai vienas patraukliausių miestų, dažnai įvardijamas kaip vaizdingiausias Vokietijoje. Čia, tarp kitko, yra seniausias šalies universitetas, unikalus studentų kalėjimas ar Heidelbergo pilis, kurioje puikuojasi didžiausia pasaulyje vyno statinė (221 tūkst. litrų) bei įkurdintas farmacijos muziejus. Per Heidelbergą teka Nekaro upė, tai galbūt todėl karo metu jis beveik nenukentėjo, čia išlikę originalūs, neatstatyti pastatai. Aišku, taip galima tik juokauti… Iš tikrųjų Heidelbergas labai nenukentėjo nuo karo veiksmų dėl to, kad jis nebuvo nei svarbus ekonominis, nei transporto centras. Puikus esąs šios vietovės senamiestis – su akmenimis grįstomis gatvėmis, bent dviem didžiulėmis bažnyčiomis, ilgiausia Vokietijoje pėsčiųjų gatve (1,6 km ilgio) ir unikaliu tiltu, kurį saugo beždžionė su veidrodžiu ir mažos pelytės. Pagal žmonių pasakojimus, jei paliesite beždžionės pirštus – kada nors čia sugrįšite, jei veidrodį – jus lydės turtai, jei paliesite pelytes – jums garantuotas vaisingumas. Gaila, kad vakarėjant jau nebeturėjome laiko pasivaikščioti Filosofų taku, kur atsiveria įspūdingas Heidelbergo miesto vaizdas, skęstantis žaviame saulėlydyje.

Taigi paskubomis aplankę Heidelbergą nuvažiavome į Hiutenfeldą. Čia įvyko oficialus šventės atidarymas, ponia Marija Šmitienė papasakojo apie Vokietijos lietuvių bendruomenę, Vasario 16-osios gimnazijos įkūrimą Renhofo pilyje, šios vietos įsigijimo istoriją. Po to aplankėme Vasario 16-osios gimnaziją ir nuskubėjome į Biurgerhauso pastatą, kur vyko visų kolektyvų pažintinė vakaronė su linksma, nenuilstančia instrumentinio folkloro kapelija iš Lietuvos „Ratilai“. Pasirodo, į šventę suvažiavo 19 kolektyvų iš 11 Europos šalių: Airijos, Belgijos, Jungtinės Karalystės, Liuksemburgo, Norvegijos, Švedijos, Šveicarijos, Ukrainos, Vokietijos, Lietuvos ir Lenkijos.

Šeštadienis buvo įtempto darbo diena: folkloro kolektyvai, chorai ir šokėjai repetavo skirtingose vietose, ruošėsi vakaro programai. Visiems šokėjams Biurgerhauso salėje vadovavo 2024 m. Dainų šventės Šokių dienos meno vadovas prof. Vidmantas Mačiulskis. Folkloro kolektyvai Renhofo pilies kieme dirbo su etnomuzikologe Dalia Mockevičiene, o chorai repetavo Lampertheimo bažnyčioje su 2024 m. Dainų šventės Dainų dienos meno vadovu Alfonsu Vildžiūnu. Repeticijų pertraukos metu visi vadovai buvo pakviesti apskritojo stalo diskusijai „Lietuvių kultūros puoselėjimas diasporoje, aktualijos ir artimiausi projektai“. Joje dalyvavo LR Prezidento vyriausioji patarėja švietimo, mokslo ir kultūros klausimais dr. Jolanta Karpavičienė, LR Seimo Kultūros komiteto pirmininkas prof. Vytautas Juozapaitis, LR Seimo ir PLB komisijos pirmininkė Dalia Asanavičiūtė, LR kultūros viceministras Albinas Vilčinskas, LR URM Globalios Lietuvos departamento direktoriaus pavaduotoja Gitana Skripkaitė, LR ambasadorius Vokietijoje Ramūnas Misiulis, LNKC direktorius Saulius Liausa, PLB pirmininkė Dalia Henke, PLB Kultūros komisijos pirmininkė Jūratė Caspersen, Dainų švenčių meno vadovai bei Europos lietuvių bendruomenių atstovai. Susitikimo metu kalbėta apie artėjančią Dainų šventę, apie norimą suteikti finansinę pagalbą Pietų Amerikos lietuviams – kolektyvų dalyviams, ketinantiems dalyvauti Dainų šventėje, iškeltas klausimas dėl tautinių drabužių užsienio lietuvių meno kolektyvams įsigijimo galimybių.

Šeštadienio vakarą buvo surengta pagrindinė Europos lietuvių kultūros dienų šventė Biurgerhauso salėje. Tą vakarą salė virto tautinio kostiumo šventove, daugelis vilkėjo gražiausiais tautiniais drabužiais. Pašalinių žiūrovų nebuvo, bet buvę per 300 dalyvių. Nepaprastai džiugių akimirkų, emocingų pasirodymų dovanojo visi atlikėjai. Šventę pradėjo organizatorių sveikinimai bei didingas Vytauto Juozapaičio atliktas kūrinys „Šaukiu aš  tautą“ (žodž. B. Brazdžionio, muz. G. Abariaus) ir mažiausieji dalyviai – vaikai. Jie, padedami Vokietijos bendruomenės atstovų bei kapelijos „Ratilai“, sugiedojo Lietuvos himną ir džiaugsmingą liaudies dainą „Tu Lietuva, tu mana“. Paskui parodyta folkloro programa: įdomūs pasakojimai, porinimai ir skambios dainos, šokiai. Po jos chorai išdidžiai ir pagarbiai sugiedojo „Lietuva brangi“ (žodž. Maironio, muz. J. Naujalio), „Kur giria žaliuoja“ (žodž. K. Sakalausko-Vanagėlio, muz. J. Gudavičiaus) ir „Mūsų dienos kaip šventė“ (autoriai V. Kernagis ir S. Nėris). Šventę užbaigė pabirę po aikštę šokėjai savo trimis bendrais šokiais: „Sidabro lakiūtė“ (choreogr. V. Mačiulskio, muz. S. Petreikio), „Tancius“ (choreogr. V. Mačiulskio, muz. A. Lapinsko) ir „Kupon einam“ (choreogr. E. Žičkos, muz. D. Daknio). Koncerto metu turėjo progos pašokti atskiros grupės. „Vyčių“ jaunimas visą renginį pradėjo šokiu „Tirvilijonas“ (choreogr. R. Tamučio, muz. A. Rakšnio), uždegdamas tiek dalyvių, tiek žiūrovų širdis.

Na, o po šventės prasidėjo dūzgės iki vėlyvos nakties. Pabendravę, pasidžiaugę nuveiktais darbais, užmezgę ar sustiprinę draugystę skirstėmės į savo nakvynės vietas, nes dar daugelio laukė sekmadienio koncertas, skirtas Vasario 16-osios gimnazijos 70-mečiui ir Renhofo pilies, kurioje įsikūrusi gimnazija, 170-mečiui.

Sekmadienio rytas išaušo saulėtas ir giedras. Mes jo laukėme, nes žinojome, kad į koncertą Vasario 16-osios gimnazijos kiemelyje suvažiuos ir Vokietijoje gyvenantys punskiečiai (tokių priskaičiavome apie 20). Oficialioji koncerto dalis truputėlį užtruko, tiek vyresnieji „Vyčiai“, tiek jaunimas sušoko savo šokius, ir tada prasidėjo tikra punskietiška šventė. Atnešus gimtadienio tortą sustojome didžiuliu ratu, punskiečiai (Vytautas Balyta, Adrianas Pykys), pasiėmę akordeonus, grojo, o mes dainavome: ir laivelį plukdėme mėnulio šviesoje, ir vakarą pasitikome besileidžiant saulei, ir dar daug, daug dainų nuskambėjo tą šiltą vakarą. Visi buvo sužavėti mūsų jaunimu, kuris ne tik šoka, ne tik groja, bet dar ir dainuoja. Pabaigoje visi kartu sudainavome nemirtingą V. Kernagio „Baltą paukštį“, pavalgę cepelinų ir kugelio su grikiais, lipome į autobusą keliauti namučio.

Labai nuoširdžiai dėkoju visų pirma Jurgai Gailiūtei – LNKC darbuotojai, kuri kuruoja visus užsienio lietuvių kolektyvus ir kuri paskatino dalyvauti šventėje. Labai ačiū organizatoriams: LNKC, PLB, Vokietijos lietuvių bendruomenei ir pirmininkui Augustui Šerniui, už nepakartojamas akimirkas, šiltą bendrystę. Ačiū ir Vokietijoje gyvenantiems punskiečiams, kurių dėka čia pasijutome tarsi Punske.

Nuoširdžiai ačiū ir visiems „Vyčiams“, kurie skyrė daug laiko repeticijoms, pasiruošimui, nepaisant įvairių negandų, susiklosčiusių nepalankių sąlygų – ryžosi važiuoti į šventę, kad nenuviltų kolektyvo… Dėkoju „Vyčių“ jaunimui už išdidžiai ir atsakingai nešamą Punsko krašto kultūros vėliavą, už meilę šokiui, lietuviškai muzikai, dainai. Ačiū taip pat Punsko valsčiaus viršaičiui V. Liškauskui, kuris žymia suma prisidėjo prie kelionės į Vokietiją išlaidų. Ačiū ir mūsų rėmėjoms: Lenkijos vidaus reikalų ir administracijos ministerijai bei Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai, remiančioms Punsko LKN ansamblių kultūrinę veiklą.

Kita tokia šventė vyks 2025 m. Belgijoje. Buvo svarstoma ir balsuojama, kur ją rengti. Kandidačių sąraše vėl buvo atsiradusi Lenkija ir šį kartą dar Švedija. Taigi rankų nenuleidžiame, nesakome ne, galbūt ateityje Europos lietuvių kultūros dienos vyks Punske, šalia Lietuvos.