Rūta Burdinaitė

Pažymint 1236 metais įvykusį Saulės mūšį, kuriame susivieniję žemaičiai ir žiemgaliai sumušė ir sunaikino Kalavijuočių ordiną, 2000-aisiais Lietuvos ir Latvijos seimai Saulės mūšio dieną – rugsėjo 22-ąją – paskelbė Baltų vienybės diena. Šią dieną apie 19 val. saulė pasiekia rudens lygiadienio tašką. Pirmą kartą Saulės mūšio faktą kartu paminėjo Šiaulių ir Jelgavos miestai 1986 m., švenčiant mūšio 750-ąsias metines. 2008 m. latviai paskelbė kreipimąsi į baltus visame pasaulyje rugsėjo 22 d. kartu švęsti Baltų vienybės dieną. Baltų vienybės simbolis – ugnis, uždegama aukščiausiose apylinkės kalvose ir piliakalniuose, prisimenant, kad baltų gentys signaliniais laužais įspėdavo viena kitą apie artėjantį priešą.

Jau keletą metų šioje simbolinėje ugnies sąšaukoje dalyvauja Jotvingių ir prūsų bendrija. Šiemet keli jos nariai nuvyko į netoli Punsko esantį ir lengvai pasiekiamą Eglinės piliakalnį. Užlipę į jo viršūnę uždegė simbolinę ugnį. Atvykusiuosius lydėjo ir piliakalnio savininkas Audrius Jankauskas su dukra. Bendrijos pirmininkas Petras Lukoševičius priminė šios dienos simboliką, pakvietė sugiedoti Lietuvos himną, susirinkusieji pasidalijo savo apmąstymais, parymojo paslaptingoje piliakalnio tyloje.

Skambėjo ir Prūsos himnas. Jį sugiedojo šia proga iš toli atvykę neeiliniai svečiai – nuo Olštino kilęs Torunės universiteto dėstytojas Nertiks su žmona ir dviem dukromis. O neeiliniai todėl, kad jie tarpusavy bendrauja atkurta prūsų kalba. Svečias teigė, jog asmeniškai pažįsta tik tris tokias šeimas. Viena iš jų dabar gyvena Vilniuje, kadangi kilus karui Ukrainoje pasitraukė iš Kaliningrado srities arba kitaip – rusų okupuotos Sambijos, kad išvengtų galimos karinės mobilizacijos. Tokių prūsų kalbos puoselėtojų Lenkijoje, Lietuvoje ir Latvijoje yra ir daugiau, tačiau jie gyvena skirtingose vietose, tad sunku užmegzti ryšį.

– Kalbėti prūsų kalba mums yra natūralu, – sakė Nertiks, – su ja susiduriame kasdien per mus supančių vietovių pavadinimus. Šios kalbos nepaveldėjome iš tėvų, nes ji jau ištrinta iš atminties ir liko tik pavieniai žodžiai. Tačiau nutarėme, kad prūsų kalba neturėtų išnykti. Tada siekėme giliau, suradome žmones, kurie kalba prūsiškai, ir patys pradėjome. Ir jau mūsų vaikams prūsų kalba esanti pirminė, gimtoji. Lenkų kalbos jie išmoko lopšelyje, darželyje ir iš giminaičių. Mums namuose taip natūralu kalbėti prūsiškai, kad sunku pereiti į lenkų kalbą. Vyresnieji (tėvai, giminės) nekalba šia kalba, bet viską supranta. O dukros kai kurių lenkiškų žodžių nemoka todėl, kad namuose kalbame tik prūsiškai, toks mūsų natūralus pasirinkimas. Yra internete kažkokių prūsiškų vadovėlių užuomazgos, yra feisbuko grupės, bet aš juo nesinaudoju.

Kiek žinoma, kalbininkai atkūrė prūsų kalbos gramatiką, leksiką, morfologiją, sintaksę ir sukūrė naujos prūsų kalbos žodyną. Pagrindą tam davė Elbinge rastas XVI a. žodynėlis su 800 prūsiškų žodžių. Informacijos semtasi ir iš maldaknygių bei Biblijos vertimų. Šioje srityje daug pasidarbavo, tarp kitko, baltistas Vytautas Mažiulis, prūsų kalbos vadovėlio autorės Audronė Kaukienė ir Dalia Pakalniškienė bei daugelis kitų. Kažkada buvo užsiminta ir apie prūsų kalbos mokymą, tačiau apie kokios mokyklėlės organizavimą nė kalbų negali būti.

– Mūsų nėra net tiek procentų, kad galėtume deklaruoti atskirą kalbą, jos mokytis, – kalbėjo svečias. – Net kašubai ar Silezijos gyventojai, kurie deklaruoja atskiras etnines grupes ir kurių yra daug daugiau, neturi savo mokyklų. Jūs čia, Punsko ir Seinų krašte, gerai žinote, kaip esą su tautinių mažumų teisėmis.

Tačiau Nertiks nepastebi jokio aplinkinių neigiamo požiūrio ar priešiškumo prūsams, kiti priima juos kaip kokią įdomybę ir nieko daugiau. Gal labiau bijoma didesnių etninių grupių, galinčių turėti įtakos.

Buvusiose prūsų žemėse, Varmijos Mozūrų vaivadijoje, veikianti Prūsų bendrija „Prusaspira“ palaiko ryšius su mūsų krašto Jotvingių ir prūsų bendrija. Anksčiau atvykdavo daugiau žmonių susitikti per Baltų vienybės dieną, bet pasaulis darosi vis sudėtingesnis ir materialinė padėtis sunkėja, tai ir galimybių mažiau. Tačiau prūsų folklorą stengiamasi išlaikyti ir kitomis progomis. Pavyzdžiui, Kalėdų šventes (Kalandas) papildoma prūsiškais elementais, kad neišnyktų ir kad šventės nebūtų šabloniškos. Švenčiama Pergrubia (mūsiškai Jorė) ir kitos šventės.

– Tai susiję su gyvenimo būdu. Kas yra arčiau gamtos, tas labiau ją jaučia, o kas sėdi mieste, mažai į tai kreipia dėmesį, – pažymėjo svečias. Jis aiškino ir Baltų vienybės dienos, kuri švenčiama per rudens lygiadienį, simboliką. Per pavasario lygiadienį Žemyna leidžia žemei naudotis saulės energija ir gimdyti vaisius. O kai tas laikas baigiasi, derliaus deivė Kurka (lietuvių Žemyna) eina keturiasdešimčiai dienų į požemius, panašiai kaip graikų deivė Demetra eina į požemius pas savo dukrą Korą. Moksliškai žiūrint, tai susiję su chlorofilu. Prieš numesdami lapus augalai paima iš jų chlorofilą, nes jis labai vertingas. Jie chlorofilą skaido ir tokio išskaidyto pavidalo perlaiko iki pavasario šaknyse. Taigi tai, kas leidžia naudotis saule ir gimdyti, nueina į požemius.

Viktoro Žukausko iniciatyva, kaip ir pernai, baltų vienybės laužas sukurtas taip pat Kreivėnuose ant Apšakalnio. Čia irgi susirinko keletas šio kaimo gyventojų, netgi atsivedė vaikus ir gražiai visi pabendravo.

– Pandemija kuriam laikui nutraukė tradiciją, – sako Jotvingių ir prūsų bendrijos pirmininkas Petras Lukoševičius, – tačiau kitais metais jau bandysime surengti šią šventę platesnio masto, pradėdami ją Jotvingių ir prūsų gyvenvietėje, su vėliavų pakėlimu, himnais. Ten užkursime ugnį, kuri bus išvežiojama po aplinkinius piliakalnius ir šventas vietas.